Crostini su brokoliais ir mocarela

Įdomu iš kur kilo sekmadienio pietų kultas. Tuomet, kai visa šeima susėda prie stalo ir gardžiai skanauja vieną patiekalą po kito, su meile ruošto nuo pat ryto. Šiandieniniame greitai besisukančiame pasaulyje šeimai susėsti prie bendro stalo gana sunku, o kartais įmanoma tik per Kalėdas. Tačiau žinau nemažai tokių, kurie būtent sekmadieniais, bent kartą per mėnesį, po rytinio apsipirkimo artimiausiame turguje, ruošia puikius pietus. Stalą dengia staltiese, vandenį geria iš taurių, ne iš stiklinių, ir valgo bent valandą, o ne įprastas 10-15 minučių šnekučiuodamiesi apie savaitės įvykius.
Aš taip pat stengiuosi gaminti sekmadieniais. Ką nors naujo, ką nors, kam seniai ruošiausi, bet vis neprisiruošdavau. Šiandien, tiesa, tinginys manęs vos nenugalėjo, bet maniškis drąsiai pareiškė- gamins crostini'us. Žinojau, kad tai geriausiu atveju bus duonos paskrudinimas :) Taigi, šaldytuve tyliai dienas leidęs brokolis ir mocarelos rutuliukai pašnabždėjo man idėją. Itin paprastą, bet tokią skanią, kad kramsnojant ją su vynu, pirštus nusilaižysit.

Crostini su brokoliais ir mocarela

• ciabattos duonos (mes kepyklos, dirbančios sekmadieniais neradome, o prekybos centrai buvo nepakeliui, taigi naudojome paprastą baltą duoną);
• ypač tyro, ypač skanaus alyvuogių aliejaus;
• pipirų malūnėlio;
• druskos pagal skonį;
• česnako skiltelės;
• brokolio;
• mocarelos sūrio.

Duoną supjaustome 1 cm storio riekelėmis ir apkepiname keptuvėje arba ant grotelių (aš nenorėdama naudoti papildomų riebalų ir neturėdama grilio, skrudinau sumuštinių keptuvėje). Šiltas riekeles šiek tiek įtriname česnako skiltele, jei norime, pagardiname alyvuogių aliejumi.
Brokolio galvą išskirstome šakelėmis ir keletą minučių paverdame. Išvirę smulkiai supjaustome, įpilame alyvuogių aliejaus, pamalame pipirų, pagardiname druska ir gerai išmaišome. Mocarelą supjaustome nedideliais kubeliais.
Ant duonos riekelės dedame šaukštą brokolių, užbarstome mocarelos ir ragaujame.
Patikėkite, pasirinkus tinkamą alyvuogių aliejų, skonis pasakiškas.

Nesėkmės, arba kodėl kartais tiesiog nepavyksta

Net garsūs šefai kartais prisipažįsta, jog nesėkmės ištinka ir juos. Ką kalbėti mums, paprastiems mirtingiesiems, kartais mėgstantiems laisvalaikį leisti virtuvėje. Blogiausia, kad didžiausios nesėkmės ištinka labiausiai nepasiruošus. Tada, kai pagauna pats didžiausias įkvėpimas, kai sukiesi virtuvėje lyg ant sparnų ir... bum!!! Nepavyko. Aš kartą supykusi ant viso pasaulio mečiau viską ir lėkiau iš virtuvės (tą kartą gaminau tart'as su idealiai lygiais baltymų bokšteliais). Praleidau pusę nakties gamindama. Turėdama mažai laiko, netekusi visų jėgų, nebegalėjau laukti, kol kremas kietai sustings. Įvertinusi, jog jis pakankamai tvirtas, ėmiausi dekoracijų. Pirmas bokštelis - tobulas, antras - puikus. Įsibėgėjus - pliumpt. Vienas bokštelis "paskendo" kremo jūroje. Maniau, apsiverksiu iš nevilties :) Ryte viskas atrodė daug šviesiau, o dabar, praėjus kuriam laikui, net juokinga.
Antra mažoji nesėkmė ištiko visai neseniai, gaminant išsvajotuosius makaronus. Taip, mano kaltė, kad baltymų neatskyriau prieš 24 valandas (neturėjau sąlygų), kad produktai nebuvo tinkamos temperatūros ir kad makaronai galiausiai neatlipo nuo popieriaus (kojelės liko prilipusios...). Bet buvo saldūs ir namiškiams visai patiko. Žinoma, kremo net negaminau ir nurašiau makaronus į "būtinai turiu pagaminti ateityje" sąrašą.
Porą kartų teko ir salotų užpilais nusivilti. Visada aliejų, actą pilu "iš akies" (prisipažinsiu, iš tingėjimo papildomus indus plauti), taigi ne visada pavyksta tinkamai. Kartais acto skonis grėsmingai prašo salotas mesti į šiukšlių dėžę.
O pastarųjų laikų didysis nusivylimas - spring rolls'ai (pavasariniai blyneliai, kitaip tariant). Ryžių lapai gal pusantrų metų laukė įkvėpimo (kad ir kaip dievinčiau spring rolls'us, prisiruošti juos gaminti namie reikėjo daaaaug laiko). Vieną saulėtą sekmadienio popietę ėmėmės darbo. Smulkinome daržoves, ruošėme padažą, sukome ritinukus (o tai nebuvo taip lengva, kaip atrodo, kai matai rezultatą restorane). Ir kepėme... Nesėkmingai. Ryžių popierius kažkodėl "sproginėjo" burbuliukais, įdaras persigėrė aliejumi, blyneliai aplipo smulkiais įdaro likučiais, plaukiojančiais aliejuje ir tik keletas iš 10-ties buvo valgomi. Gal kas organizuojant spring rolls'u gaminimo kursus? :) Būsiu pirmoji eilėje. Nes priežasties, kodėl nepavyko, nesugalvojau, o norėčiau kada nors pati save nustebint. Any ideas?
Bet juk nusivylimai skatina tobulėti, tiesa?
Vis prisimenu komisijos peikiamus šou Top Chef puikius patiekalus ir ramiau, kad kartais leidžiama suklysti :)

Medaus pyragas su figomis

Šiandien važiuojant įprastus 100 km, taip siaubingai dvelkė šaltu rudeniu: tamsu, lašnoja, vėjas drasko nuo medžių lapus. Tokiomis dienomis norisi palįsti po antklode, įsijungti ketvirtą kartą žiūrimas SATC (Sex and the city) visų sezonų serijas, lakuoti nagus, gerti čiobrelių arbatą ir saldinti gyvenimą medaus pyragu.

Puikiai savaitgalio pabaigai siūlau pyragą su figomis. Šviežiomis figomis. Taip, dabar juk ruduo, o figos iš prekybos centrų dabar tikras skanumėlis.

Medaus pyragui su figomis prireiks (adaptuota pagal examiner.com, padažo negaminau)

• kelios šviežios figos;
• 2 st. miltų;
• 2 a.š. kepimo miltelių;
• 1/4 st. cukraus;
• 2 š. kambario temperatūros sviesto (su kaupu);
• 3 kambario temperatūros kiaušiniai;
• 0,5 st. skysto šviežio medaus;
• vanilės ekstrakto (ar vanilinio cukraus);

Figas nuplauname ir supjaustome riekelėmis.
Miltus, kepimo miltelius sumaišome.
Kitame inde sviestą gerai ištriname su cukrumi. Į šią masę po vieną įmušame kiaušinius, gerai išmaišome. Supilame medų, vanilės ekstraktą ir gerai išplakame. Po truputį plakdami suberiame miltų ir kepimo miltelių mišinį.
Masę dedame į skardą ar silikoninę kepimo formą, dekoruojame figos riekelėmis. Kepame apie 45-60 min 180 laipsnių orkaitėje.
Idealiai tinka su ledais.

Saldžiarūgštis slyvų padažas

Neabejoju, jog ir Jūs turite sodą/kaimą, kuriuose kiekvieną ankstyvą rudenį dera itin maistingos uogos - slyvos. Derlingais metais (tokiais kaip šie) dažnai tenka sukti galvą kur jų visą kiekį panaudoti. Liūdna, kai važiuojant pro kaimus matyti galybė geltonų, bet jau krentančių ir pūvančių uogų. Ne itin mėgstamos jos pas mus. Tačiau be standartinės slyvų uogienės (t.y. slyvienės), galimybių daugybė. Tereikia gerai paieškoti internete.
Gavusi krepšį šių uogų ir prieš kurį laiką radusi receptą - neabejojau ką su jomis veiksiu. Jūsų dėmesiui - saldžiarūgštis slyvų padažas (pagal fatfreevegan.com) , idealiai tinkantis kepsniams ant grotelių.

• 500 g geltonų ar rausvų slyvų;
• 3-4 skiltelės česnako;
• 1 š. šviežios tarkuotos imbiero šaknies;
• džiovintas čili pipiriukas (naudokite savo mėgstamiausius);
• 1 š. sojų padažo;
• žiupsnis druskos;
• cukraus (jei reikės paragavus).

Slyvas gerai nuplauname, pašaliname kotelius. Puode storu dugnu uogas užpilame vandeniu (kad jas apsemtų) ir verdame apie 20-30 min, kol odelės ima atsiskirti ir uogos ima težti.
Kitame inde įstatome koštuvą (arba naudojame tankią marlę). Nukošiame uogas. Likučius mediniu šaukštu pertriname (arba nusunkiame marlėje). Likusius kauliukus ir odeles išmetame.
Įkaitintoje keptuvėje keliuose šaukštuose vandens pakepiname smulkiai supjaustytą česnaką ir imbierą. Jei vanduo greit išgaruoja, įpilame dar, kad nesviltų. Supilame sutrintas uogas ir likusius produktus. Kaitiname ant mažos ugnies nuolat maišydami kol padažas ima tirštėti (apie 15 min). Paragaujame, jei rūgštoka (kaip buvo mano atveju) - įdedame cukraus, o jei per saldu - įpilame keletą lašų acto.

Skanių idėjų!

Trinta raudonųjų lęšių sriuba

Netikėtu metu Lietuvoje (juk krizė), kai kitų žurnalų puslapiai akyse mažėja, popieriaus kokybė prastėja, į Olimpą aukštai iškėlęs galvą stiebiasi naujas skanus žurnalas. Karjerą pradėjęs po "Nuo...Iki" sparneliu, šiandien vienas pats drąsiai vilioja apetitą žadinančiais viršeliais ir puikiomis idėjomis. Nors pirmuose numeriuose akis kiek badė reklamos gausa, šiandien žurnalas atrodo jau kur kas rimčiau ir solidžiau. Turint omenyje, jog rinkoje turbūt nėra rimtos konkurencijos (na, išskyrus žurnalą "Geras skonis", kuris, deja, pasirodo itin retai ir labiau orientuotas ne į maistą, bet vynus), nenuostabu, kad gerbėjų būrys daugėja. Aš - viena iš jų.
Po ne itin sėkmingo šviežių burokėlių salotų bandymo pagal žurnalo receptą (kad ir kaip puikiai paruošti, kad ir kokiuose induose patiekti, jie man tiesiog neskanūs), kuris turėjo sukelti revoliuciją mano skonio receptoriams, ryžausi dar vienam bandymui. Šį kartą - Izraelio virtuvės sriubai, kurią pakeičiau kardinaliai: su garam masala ji tapo indiška, labai skani ir šildanti. Rudenėja juk!


Trinta raudonųjų lęšių sriuba:

• 1 š. alyvuogių aliejaus;
• mažas svogūnas;
• pusė saliero gumbo;
• 1 morka;
• 4 česnakų skiltelės;
• 1 nedidelė bulvė;
• 125 g raudonųjų lęšių;
• 1 l daržovių sultinio;
• lauro lapų;
• šviežiai maltų pipirų;
• šlakelis citrinos sulčių;
• 1 a.š. garam masalos.

Troškintuve arba dideliame puode šaukšte alyvuogių aliejaus apkepiname smulkiai supjaustytą svogūną ir česnakų skilteles. Sudedame smulkiai pjaustytus morką, salierą, bulvę. Užpilame sultiniu, suberiame lęšius, supilame citrinos sultis, įdedame lauro lapus ir troškiname apie pusvalandį. Baigiant troškinti, išimame lauro lapus, sriubą pagardiname pipirais ir garam masala. Viską sutriname ir skanaujame.

P.s. iš tokio kiekio pagaminau 2 dideles lėkštes sriubos. Skanūs, maistingi ir sveiki pietūs.

Balandėliai su aštriais ryžiais

Balandėliai man visad primena vaikystę. Tuos skaniuosius mamos gamintus suktinukus, idealiai išvirtus ryžius ir tobulą skonį. Sakoma, kiekvienam sava mama gamina skaniausiai pasaulyje. Nenuostabu, kad būtent balandėliai yra vienas iš tų nedaugelio patiekalų, kurių pasiilgstu nebevalgydama mėsos. Niekuomet nejaučiau poreikio mėsą kažkuo keisti. Ar soją dėti į visus patiekalus, ar vegetariškus kotletus kept (nors niekad ir mėsiškų nemėgau), ar kitus a la mėsiškus patiekalus perdirbinėt. Tačiau balandėlių pasiilgstu. Štai mano itin paprasta variacija (tiesa, skoniu tikrai neprimenanti mėsiškų balandėlių, tačiau labai veganiška ir soti).

Balandėliai su aštriais ryžiais:

• garbanotojo kopūsto lapų;
• mėgstamų ryžių (laukinių ir baltų mišinys tiktų idealiai);
• čili pipiriuko (tinka smulkintas šviežias, džiovintas ar milteliai);
• šviežiai malti pipirai;
• mėgstamos prieskoninės žolelės (puikiai tinka petražolės);
• pomidorų padažas (naminis ar šiaip geros kokybės)

Kopūstą verdame vandenyje, kol šiek tiek suminkštėja lapai. Ryžius išverdame ar išgariname garuose, kad būtų kuo biresni. Čiliukus susmulkiname. Į kiek atvėsintus ryžius suberiame visus prieskonius ir atsargiai išmaišome.
Ant lapo dedame po šaukštą ryžių įdaro ir susukame balandėlius. Pagardiname pomidoru padažu.
Skanaus.

P.s. aš pasigaminu daugiau ir užsišaldau. Puikus ir sveikas "fast food'as" :)

Tofu ir persikų stir-fry

Jau ne kartą ne viename bloge skaičiau paburbėjimus, kad lietuvių kalboje labai mažai specifinių nelietuviškos virtuvės skanumynų pavadinimų. Argi įmanoma rasti atitikmenį nuostabiajam amuse-bouche? Arba kaip vadinti quiche?
Sukau galvą, kaip lietuviškai skambėtų stir-fry. Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodė sudėtinga užduotis. Tačiau idėjos į galvą nelindo. Troškinukas? Bet tai gana netikslu, nes troškinimosi ten nedaug arba apskritai nėra. Trumpai kepintos daržovės? Tačiau irgi toli gražu nuo teisybės :) Nusprendžiau vadinti daiktus tikraisiais vardais. Nors Jūsų originalūs pasiūlymai tikrai laukiami.
Kadangi parduotuvėse akis masina puikiai prinokę persikai ir nektarinai, ieškojau idėjų, kaip kitaip, ne tik valgant vienus, juos panaudoti virtuvėje. Neseniai į pašto dėžutę atkeliavęs vegetariantimes.com receptas buvo būtent tai, ko ieškojau. Sulaukusi tingaus savaitgalio, kuomet galėsiu sau ruošti pietus, ėmiausi darbo. Skonis pranoko lūkesčius, nors receptą gerokai koregavau pagal šaldytuvo turinį. Nuostabiai dera skoniai. Būtina pabandyti :)

Tofu ir persikų stir-fry (mano versija, adaptuota pagal vegetariantimes)

Padažui:

• 1/3 st. sojos padažo (puiku jei turite tokio, kuriame mažiau druskos);
• 2 š. acto (naudojau ryžių);
• 1/4 st. cukraus;
• 1,5 š. šviežiai tarkuoto imbiero;
• 2 š. smulkiai pjaustyto česnako;
• 2 š. kukurūzų miltų.

Stir fry:

• 15 g riešutų (naudojau žemės riešutus);
• 100 g kieto tofu;
• 1 persikas ar nektarinas;
• 300 g virtų šparaginių pupelių;
• 2 š. aliejaus kepimui;
• garuose virtų ryžių garnyrui.

Sumaišome visus padažui skirtus produktus. Į padažą sudedame nusausintą ir mažais kubeliais supjaustytą tofu, riešutus ir paliekame 10 min marinuotis.
Aliejų įkaitiname wok keptuvėje (jei tokios nėra, tiks ir paprasta, tik gerai įkaitinta). Supilame padažą su tofu ir riešutais ir pakepame porą minučių. Sudedame persikus, supjaustytus skiltelėmis, šparagines pupeles ir pakepiname dar 2-3 minutes.
Patiekiame su ryžiais ar ryžių makaronais.
Skanumėlis ir labai sotu!
P.s. kadangi tofu labai trupėjo kepinant, trupinukai skaniai apskrudo ir buvo traškus.

Odė lietuviškos gėrybėms

Sveiki sugrįžę po atostogų. Saulės nugarintais veidais, pailsėję bent porą savaičių, įmerkę kojas į ežerus, upes ar jūras. Turbūt nereikia ir atsiprašinėti dėl tokios didelės pertraukos. Atostogos juk, vasara :) Nors virtuvėje laiko šiek tiek praleidau, gaminau tik laiko patikrintus ir itin mėgstamus patiekalus. Laiko eksperimentams buvo labai mažai. Juk, kaip sakoma, 9 mėnesius laukiam vasaros, o kai ji ateina, daugelis nemokame ja džiaugtis ir išnaudoti visų šiltų dienų. Kartais pasvajoju, kaip gerai būtų gauti ilgas mokytojų atstogas :)) Deja, tenka mėgautis vos keliomis savaitėmis, tačiau ir to pakanka atgauti ramybę, nebeskubėti, atsipalaiduoti, išjungti telefoną ir paskanauti vasariškų gėrybių.
Labiausiai mėgstu neapdorotą ar mažai apdorotą maistą, taigi vasara - mano metas. Vargu ar daugelis supras, koks puikus desertas saldūs šviežutėliai agurkai iš sodo, pomidorais kvepiantys ( :) ) pomidorai ar svaiginančio aromato morkos.


Ir uogos. Kaip gi be jų. Nuo pat vaikystės jas mėgau labiausiai. Tiesą sakant, prasidėjus uogų sezonui, aš jų taip noriu, jog kartais baisu, jog viskas netilps ar nespėsiu išragauti :)) Ir mėgstu jas vienas. Be jogurto, be dribsnių, nesuplaktas kokteilyje, neiškeptas pyraguose ar neišvirtas uogienėse. Juk skaniausios - nurinktos nuo krūmo ir valgomos be priedų pas močiutę kaime. Uogų karalienės man - lietuviškos vyšnios. Joms nenusileidžia ir visų rūšių (ypač raudonieji) serbentai. Gaila, kad laikas uogomis džiaugtis toks trumpas. Guodžiuosi tuo, jog dar lietuviškų vynuogių sezonas artėja :) Ir daržovės greit pasieks patį įkarštį.



Tikiuosi, vasarą praleidot puikiai, spėjot išragauti visas sodo gėrybes ir esate pasiruošę rudens derliui.
Ir naujiems eksperimentams virtuvėje.
Ačiū už kantrybę.
Gražios ir skanios vasaros pabaigos.

Keksiukų krepšelis

Kodėl lietuviai taip retai važiuodami į svečius vežasi naminius pyragus, užkandžius ir kitus skanėstus? Žinoma, itin paprasta ir neprasta užlėkti į artimiausią prekybos centrą, pagriebti kelių rūšių sūrio ir butelį vyno. Tačiau labai prasta pirkti saldumynus su nesibaigiančia eile konservantų, kurių skonis sintetinis, o spalvos, rodos, dažytos vaikišku flomasteriu...
Aš galbūt senamadiška, tačiau šį kartą važiuodama aplankyti draugės jaučiausi kaip Raudonkepuraitė iš pasakos :) Rankose turėjau senelio, kurio deja jau nebėra, pintą krepšelį, pilną kvepiančių, minkštutėlių tik iš orkaitės ištrauktų keksiukų.
Paprasta, šilta, miela ir jauku. Ypač tinkama vėsiam vakarui geriant arbatėlę iš Kretos ir gilių kavą su pienu. Skabant juodųjų-raudonųjų (aš juos taip dievinu) serbentų, aviečių krūmus, vyšnių ir trešnių medžius, ir (o kaip gi be jų) skanaujant milžiniškas braškes.

Keksiukų krepšelis susidėjo iš trijų rūšių keksiukų:
Naudojausi savo mėgstamiausiu, laiko patikrintu receptu be riebalų:

Pagrindinis keksiukų receptas:

• 75 g miltų;
• 30-40 g cukraus (priklausomai nuo įdaro saldumo);
• 1 kiaušinis;
• 100 ml pieno ar sulčių;
• 1 a.š. kepimo miltelių;

Kiaušinį gerai išplakame su cukrumi. Po truputį plakdami, supilame pieną.
Kitame inde sumaišome miltus ir kepimo miltelius. Į kiaušinio plakinį beriame miltų-kepimo miltelių mišinį ir gerai išmaišome.
Toliau leidžiame reikštis fantazijai :)

Keksiukai su datulėmis:
Supjausčiau keturias dideles šviežias datules ir įmaišiau į tešlą. Cukraus naudojau tik 25 g, nes datulės ir taip saldžios.

Keksiukai su kakava:
Į miltus įmaišiau šaukštą geros kokybės kakavos. Cukraus - 45 g.

Keksiukai su medumi ir obuoliais:
Pabaigoje įpyliau skystą medų, subėriau gabaliukais pjaustytus obuolius. Cukraus - 10 g. Pagardinau šlakeliu citrinos sulčių.

P.s. iš vieno bazinio recepto išeina 6 vidutinio dydžio keksiukai.
P.p.s. senoje publikacijoje kai kas skundėtės, jog keksiukai neiškilo. Kadangi šį receptą naudoju kokį 10-20 kartą, tikrai neteko nusivilti nė karto. Jei nepavyks, kaltę verskite orkaitei, nes receptas itin paprastas ir suklysti gaminant turbūt neįmanoma :)
P.p.p.s. kepkite tik silikoninėje formoje, kitaip skardą teks ilgai mirkyti, norint išvalyti :)

Svogūnų žiedai traškioje tešloje

Yra tokių skanių, bet velniškai nuodėmingų užkandžių, kuriais pasilepinti galima tik savaitgaliais. Mažiau sąžinė priekaištus reiškia :)
Taigi, vakar vakare besiruošdami kino filmų vakarui, rinkdamiesi vyną, ruošdami kitus užkandžius velniškai užsinorėjom tešloje keptų svogūnų žiedų. Alaus namuose nebuvo, todėl atkrito bene pusė receptų. Šaldytuve neradau ir kiaušinių. Kadangi jų jau ryt gausime šviežutėlių iš kaimo, pirkti parduotuvėje atrodė gana beprasmiška. Taigi, atkrito ir visi kiti receptai :) Bet aš nebūčiau aš. Juk interneto platybėse turi būti kažkas veganiško. Ir yra, be abejo :)

Svogūnų žiedams traškioje tešloje prireiks (pagal Sweet beet and green bean):

• 1 didelio svogūno;
• aliejaus kepimui.
  

Sausai "tešlai":

• 1/3 st. kukurūzų miltų;
• 1 a.š. druskos;
• įvairių žolelių pagal skonį (originaliame recepte siūlomas bazilikas, rozmarinas, o aš naudojau petražoles ir džiovintus svogūnų laiškus).

"Šlapiai" tešlai:

• 0,5 st. kukurūzų miltų;
• 2 š. kvietinių miltų;
• 0,5 a.š. druskos;
• nepilnos stiklinės vandens.

Svogūną supjaustome maždaug centimetro skersmens žiedais. Idealu, jei rasit "vienašerdį" svogūną, maniškis šerdis turėjo net tris, taigi išvaizdžių didelių žiedų buvo ne tiek ir daug.
Sausai tešlai skirtus produktus sumaišome.
Į kitą indą beriame sausus šlapios tešlos produktus ir po truputį maišydami pilame vandenį, kol gausime blynų tirštumo masę.

Keptuvėje įkaitiname aliejų.
Svogūno žiedą apvoliojame sausoje tešloje, tuomet dedame į šlapią, nuvarviname ir vėl dedame į sausą tešlą. Tokiu būdu tešla bus labai traški. Kepame apie 1-2 min iš abiejų pusių arba grūzdintuvėje.
Skaniausi dar šilti.