Plaktuvo užrašai

Metas pradėti puoštis :)

2011-12-10T20:20:00.003+02:00

Beveik metai nuo paskutiniojo įrašo...
Nesiteisinsiu, kad trūko laiko, kad vakarais norėjosi tik ilsėtis. Tiesiog taip nutiko.
Beveik negaminu. O tais retais atvejais, kai taip nutinka, neturiu laiko/sąlygų kompozicijai, apšvietimui ir kitiems dalykams, kurie būtini, kad įrašai būtų gražūs ir informatyvūs. Gal kada nors para turės daugiau nei 24 valandas :)

Gražaus švenčių laukimo.

Bruschetta su pesto ir marinuotais artišokais.

Tortellini sriuba su špinatais

2011-02-20T21:26:00.003+02:00

Ne, aš niekur nedingau.
Ir toliau siaubiu knygynų "maisto" skyriaus lentynas.
Ir toliau kas rytą keliuosi bent 5 minutėmis anksčiau, kad su puodeliu arbatos peržvelgčiau kas naujo blogger'ių pasaulyje.

Tik nerašau.
Nes gaminu mažai arba laiko išbandytus elementarius receptus.
Nes noriu naujos virtuvės, kuri įkvėptų.
Nes noriu naujo objektyvo, kuriuo galėčiau fotografuoti tais tamsiais vakarais.

Retai, bet įkvėpimas kartais ateina...

Labai pavykę sekmadienio pietūs. Labai. Kartosiu daug daug kartų, nes pernykščių špinatų šaldiklyje dar daug, o naujas derlius jau gana greitai.

Tortellini sriuba su špinatais (adaptuota pagal Annies eats.net):

200 g bet kokių tortellini (naudojom su rikota);
pluoštelio šaldytų ar šviežių špinatų;
indelio pomidorų piure;
1 litras sultinio (daržovių, vištienos ar kt.);
1 nedidelis svogūnas;
2 skiltelės česnako;
šlakelio alyvuogių aliejaus;
raudonėlio;
pipirų, druskos (pagal skonį);
kieto sūrio.

Puode užverdame sultinį.
Kitame dideliame puode storu dugnu įkaitiname šlakelį alyvuogių aliejaus. Svogūną ir česnaką smulkiai supjaustome ir apkepiname. Įmaišome pomidorų piure, raudonėlį ir dar kiek pakaitiname. Tuomet nuolat maišydami supilame sultinį. Užverdame.
Suberiame tortellini. Likus minutei iki virimo pabaigos sudedame smulkintus špinatus. Išvirus pagardiname šviežiai grūstais pipirais, sūriu.

Pasakų šalies ledai

2010-10-02T22:25:00.003+03:00

Kodėl paragavus dieviško skonio ledų, rodos, atsikandi gabalėlio dangaus :)

Gal kas žinote labai dėmesio vertų pistacijų ledų? Būtinai su daug gabalėlių riešutų.

Domm Lounge

2010-09-27T19:55:00.004+03:00

Pastaruoju metu padaugėjo (ne)ypatingų pasiūlymų elektroniniame pašte. Ypač tokių, kuriuos siūlo visokios a la projektų vadovės, rašančios trečioko lygio verslo pasiūlymus. Šiuos atmetu iš karto. Teisybę pasakius, tokių dauguma.
Taigi, kas šauna į galvą gavus kvietimą į A. Oželio restorano "DOMM Lounge" meniu degustaciją? Mintys šauna tokia trajektorija:

Nooooooooriu.
BET. Meniu tai degustacinis, patiekalai iš anksto numatyti. O aš juk nevalgau nei mėsos, nei žuvies, kurių tikrai bus jei ne kiekviename patiekale, tai beveik visuose. Turiu (ne)malonios patirties su keletu restoranų užsienio šalyse. Tačiau jose šefai puikiai arba beveik puikiai susitvarkė su papildoma užduotimi, t.y. manimi. Visgi, kirbėjo abejonė ar taip pat sklandu bus ir čia, Lietuvoje.

Gavusi atsakymą, jog didelių nepatogumų mano ypatybės nesukels, ir būsiu tokia ne viena, nusprendžiau surizikuoti. Gyvenimas mėgsta kaišioti pagalius į tokias situacijas, kai viskas iki smulkmenų suplanuota, todėl tik kai pagaliau atsidūriau Vilniuje, lengviau atsidusau: kaip nors pavyks, nors ir be geriausio draugo - fotoaparato.

Taigi, apie įspūdžius.

Tik įžengus Domm Lounge suspindėjo dviejomis išsiskiriančiomis detalėmis: tomis mielomis pūkuotomis kėdutėmis rankinėms (kaip sumanu ir apgalvota!) bei šviestuvais, kuriančiais jaukią, kiek paslaptingą atmosferą.
Restorano savininkas A. Oželis mus gana gausiai susirinkusius supažindino su naująja Domm Lounge koncepcija: kiek paprastesnis, ne toks įpareigojantis tik sezoninis maistas, trumpesnės vakarienės ir galimybė ne tik pavakarieniauti, bet ir smagiai pabendrauti su kokteiliu rankoje. Ilgai nedaugžodžiavęs pasiūlė mėgautis Chef de Cuisine Javier Lopez Ruiz kūriniais.

Mes ir pradėjome.

Su keleto skonių duona. Šviežiai kepta, minkštutėle, kvepiančia. Puikia, tik kiek sūroka (man).
Užkandžiams pradėjus keliauti ant stalų, įspėjome padavėjas ir gavome vegetariškus valgius. Kadangi kolegos tinklaraštininkai detaliai apžvelgė ką ragavo, trumpai aptarsiu tai, ką radome savo lėkštėse.
Užkandis su pomidorais, feta, čiobrelio šakele ir pesto. Paprasta, bet taiklu.
Užkandis su keptais baklažanais ir cukinijomis. Labai sezoniška ir švelnu.
Bulvių kroketas bei įdaryta bulvė. Padažas buvo kiek rūgštokas, o kroketas priminė "kažką" su žuvimi.
Iš pagrindinių patiekalų ragavome rizotą. Prikibti tikrai nebuvo prie ko: kreminis, ryžiai kietoki, rich. Man labai patiko.
Su lupena keptos bulvės su rudmėsėmis. Tikras skanumėlis! Itin ryškus padažas puikiai derėjo su įprastais produktais ir suteikė jiems netikėto skonio.
Desertui ragavome morengą. Negaliu jo vertinti objektyviai, nes morengų visiškai nemėgstu. Nenuostabu, jog mano gomuriui buvo gerokai per saldu. Tekstūra buvo kietoka, ragaujant būtinai reikėjo peilio (kurio nebuvo).

Aptarnavimas nebuvo ypatingas. Vyrukas buvo apmokytas labiau (ar tiesiog patirties turėjo daugiau). O merginos... Trūko dėmesio. Vandens gavome tik paprašiusios. Stiklines atnešti pamiršo, teko priminti.

Bendras įvertinimas: 8/10 (norėtųsi platesnio meniu vegetarams, daugiau tvarkos toje vietoje kur karaliai pėsti vaikšto, malonesnio personalo).

Ačiū ir iki kitų kartų.

Makaronai su šviežiomis cukinijomis ir bazilikų traškučiais

2010-07-18T20:24:00.006+03:00

Nebūsiu originali... Karšta. Net man, žemo spaudimo=šaltų galūnių savininkei, tokie orai gerokai per sunkūs. Dienomis patiriam tikrą kančią sėdėdami prie darbo stalo patalpoje be kondicionieriaus, na o naktimis - tikrą pragarą, nes sunku užmigti, o pravėrus langą įkyriai lenda uodai. Kur dar nepatogumai dėl negalėjimo sportuoti, nukritęs ir taip žemas kraujo spaudimas, galvos svaigulys ir apetito stoka.
Tačiau valgyti reikia. Ir ne tik arbūzus pusryčiams, pietums ir vakarienei, kurie puikiai atgaivina.
Taigi, bent savaitgalį, gaminau maistingą, šviežią ir gana lengvą tikrą maistą.
Cukinijos tik pradėjo derėti, pamėginkite ir jūs.

Makaronai su šviežiomis cukinijomis ir bazilikų traškučiais (pagal "The essential vegetarian cookbook"):

200 g makaronų;
alyvuogių aliejaus kepimui;
2 skiltelės česnako;
1 nedidelė cukinija;
30-50 g tarkuoto sūrio;
šviežių bazilikų lapelių.

Dideliame puode užverdame vandenį ir suberiame makaronus.
Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetame nuplautus baziliko lapelius ir pakepiname keletą minučių. Iškepus sudedame ant popierinio rankšluosčio aliejui sugerti ir atvėsiname.
Tame pačiame aliejuje apkepiname smulkiai supjaustytą česnaką.
Cukiniją ir sūrį sutarkuojame. Cukiniją sudedame į keptuvę ir apkepiname su česnaku kol išsiskiria vanduo (apie 4-5 minutes).
Išvirtus makaronus sudedame į tą patį puodą, suberiame sūrį ir cukiniją. Gerai išmaišome ir tiekiame. Papuošiame bazilikų traškučiais.

Atostogaujame

2010-07-06T20:17:00.001+03:00

Pievos pilnos žemuogių,
Miškai - mėlynių,
Sodai - serbentų.

Rojus Lietuvoje.

Makaronai su kreminiu voveraičių padažu

2010-06-20T17:34:00.003+03:00

Vasara jau įpusėjo. Taip, kalendorinė dar visai neseniai prasidėjo, bet gamtoje netrukus viskas pasieks tašką, nuo kurio vasara trumpės.
Mano mintyse vasaros pabaiga prasideda su pirmaisiais skaniaisiais obuoliais. Ir vis gausėjanti šviežių daržovių pasiūlą primena, jog šis metų laikas - pats trumpiausias, pats laukiamiausias ir pats gyviausias. Juk rudenį negali nakvoti viduryje miško, dainuoti prie laužo, rinkti voveraites, bėgioti smėlėtu pajūriu, atsikelti rytais ir jaustis žvaliai. Ir, žinoma, negali valgyti to fantastiško skonio saldžių milžiniškų braškių, kurių dabar pilni daržai. Ir laukti atostogų...
Naudokitės tuo. Juk taip laikina!
Vaikštinėdama po vietinį turgelį ir vis bandydama įsikalti į galvą, kad šiandien ne šeštadienis, o sekmadienis, pamačiau pirmasias voveraites. Pastarosiomis dienomis šiluma mūsų nelepina, taigi salotas atidėjau į šalį ir gaminau comfort maistą.

Makaronai su kreminiu voveraičių padažu (adaptuota pagal Cook express):

175 g makaronų (naudojau su špinatais);
pusė litro šviežių voveraičių;
0,5 st. sauso vyno (naudojau rožinį);
2 skiltelės česnako;
1 st. grietinės;
1-2 š. miltų;
keletas saulėje džiovintų pomidorų;
alyvuogių aliejaus;
šviežiai maltų pipirų;
druskos pagal skonį;
šviežių petražolių;
parmigiano reggiano sūrio;

Makaronus verdame pagal instrukciją ant pakuotės. Svarbu nepervirti.
Keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejų, suberiame voveraites ir keletą minučių pakepiname. Sumažiname ugnį, supilame vyną ir paverdame 2-3 minutes. Suberiame smulkiai supjaustytą česnaką, pagardiname pipirais, druska. Supilame grietinę, suberiame miltus. Pakaitiname maišydami, kol padažas sutirštėja.
Makaronus nusausiname, paliekame truputį skysčio jei prireiktų padažą atskiesti. Sumaišome su padažu. Tiekiame, pagardiname petražolėmis ir sūriu.

Mano knygų lentyna

2010-06-13T10:31:00.006+03:00

...o aš maniau, kad turiu daugiau knygų... Kiekvieną kartą norėdama nusipirkti dar vieną, išklausydavau sąžinės priekaištus. Kartais jie suveikdavo (iki šiol skaudančia širdimi prisimenu nuostabią nedidelę Kalėdinių kepinių knygelę, kainavusią gerokai virš 100 Lt, bet taip ir neatsidūrusią mano lentynoje), kartais - ne (į Cook express žiūrėjau daugiau nei mėnesį, kol vieną dieną neatsispyriau). Šiandien fotografuodama nusprendžiau kad tų knygų ne tiek jau ir daug, todėl kitą savaitę leisiu sau paišlaidauti :)
Kviečiu trumpai pažinčiai.
Didžiosios, rimtosios (iš viršaus į apačią):
Naujojo šaukšto receptai. Viena puikiausių kada nors įsigytų knygų. Nuotraukos atimančios žadą, daugybė itališkos virtuvės receptų. Patiekalai nesudėtingi, aprašymai detalūs, nemažai vegetariškų receptų.
Didžioji virtuvės knyga. Nors ji ir didelė, nors receptų galybė, nelimpa ir tiek. Pateiktos ne visų patiekalų nuotraukos, nepatogūs matavimo vienetai, ne itin aiškūs aprašymai, nepraktiška patiekalų rodyklė. Tačiau tai - nebloga knyga dovanai, kadangi receptų įvairovė patenkins visų poreikius.
Cook express. Keista knyga. Dabar jau nebežinau gerąja ar blogąja prasme. Ilgai jos norėjau, patiko receptų aprašymai, spalvotos nuotraukos, tip'sai, klasifikacijos. Tačiau didžiausias trūkumas - visiškai nesuprantama receptų rodyklė. Neįmanoma nieko rasti. Norint naudoti knygą, reikia vartant lipdukais žymėtis dėmesio vertus receptus, antraip kai sugalvosite gaminti, jums tikrai nepavyks jų rasti.
Culina Mundi. Ko gero brangiausia mano knyga (finansine prasme). Informatyvi (apie kiekvieną patiekalą pateiktas (ne) trumpas aprašymas), egzotiška (kartais perskaičius ingredientus imi galvoti kas tai), tačiau sunkiai pritaikoma. Lietuvoje tikrai ne viską galima rasti. Be to, labai mažai vegetarinių receptų (čia jau labai didelis trūkumas man).

Kulinarinė šalių serija. Kaip ilgai ieškojau Italijos. Kadangi dar nė vienos knygos neperskaičiau iki galo, nedrįstu kritiškai vertinti. Tačiau būtent tokios yra mano mėgstamiausios - su ilgais aprašymais, autentiškais receptais, šalies kultūra. Tikrai vertinga ir mylima mano knygų lentynos dalis.

Asmeninės knygos.
Nesižaviu į Lietuvą atėjusia - "mėgstu gaminti, todėl rašau knygą" mada. Paskutiniu metu išleista tikrai nemažai dėmesio nevertų knygų. Autorius turi žinoti, ką nori pasakyti, o dauguma, pavarčius knygas, tikrai nežino. Ir toks procesas pastebimas ne tik Lietuvoje. Daugybę Oliver'io knygų stiliaus/pateikimo kopijų ir jų vertimų šiandien galima rasti knygynuose. Ar yra dėmesio vertų? Mažai. Todėl mano lentynoje asmenių knygų tik keletas:
Jamie (labiausiai norėta apie Italiją, o visos kitos pirktos su nemaža nuolaida), nors ypatingų simpatijų jam nejaučiu ir Jamie-manija nesergu;
Lino, kurią jau gyriau. Puikus aukšto pilotavimo virtuvėje pavyzdys.

Duoklė sau. Vegetarinės knygos.
Jūs galbūt nė neįsivaizduojate, kiek nuostabių dalykų galima pagaminti iš daržovių. Mano mėgstamiausios - "The essential vegetarian cookbook" (nuostabi!) bei lietuviška "Vegetarinė mityba" (informatyvi, abc pradedančiajam).

Konditerinės knygos.
Aš iki šiol aikčioju pamačiusi, kokių nuostabių dalykų sukuria konditeriai. Man trūksta sąlygų ir meistriškumo, taigi saldumynus retai gaminu, tačiau kada nors... Visgi, konditerinių knygų lentynoje - mažiausia. Lietuviškų dėmesio vertų iš esmės nėra, o angliškų pasiūla knygynuose - gana menka. Šią lentynos dalį plėsti norėčiau labiausiai.

Specifinės knygos.
"Klasikinė kokteilių knyga" dar nė karto nenaudota, nes joje nė vieno klasikinio recepto. Sunkiai pritaikoma namų (ne baro) sąlygomis.
Apie meilę sūriams jau ne kartą minėjau, todėl sūrių knygos negalėjau nepirkti. Gana informatyvi, tačiau siauroka. Norėtųsi daugiau receptų.
"Vaisiai, uogos ir daržovės" pirkta dėl stebėtinų derinių ir mažos kainos.Užskaitoma.

Štai ir viskas.
Jei paklausite kuri mano mėgstamiausia, akivaizdus atsakymas... Beje, ji buvo įsigyta pati pirmoji :)

Daržovės su sūriu medaus padaže

2010-06-07T20:02:00.004+03:00

Kiekviena varginančiai kaitri diena ant pečių užmeta dar vieną sunkų akmenį. Rodos, jei ne mintys apie kada nors ateisiančias atostogas, negalėtum jų panešti nė metro toliau. O mes kasdien kiekvienas tempiam savo akmenis ant pečių: apie pavykusius ir tik svajonėmis likusius darbus, apie ateinančius iš išeinančius žmones, apie tuos kiaulystės dėsnius, kurie nuolat nutinka ir apie ne tos kojos sindromą, kai negali paaiškinti, kodėl nesinori šypsotis. Ir žvelgdami į ateitį tikimės geresnio.

Daržovėms su sūriu medaus padaže prireiks:

nedidelės cukinijos;
700-800 g moliūgo (geriau kvapiojo);
pusės balto varškės sūrio;
2 š. medaus;
4. š. alyvuogių aliejaus;
1 š. garstyčių (geriau aštresnių);
šlakelio balzaminio acto;
šviežiai grūstų pipirų;
mėgstamų šviežių žolelių (naudojau krapus bei svogūnų laiškus).

Moliūgą ir cukiniją (jei jauna - nebūtina) nulupame ir supjaustome panašaus dydžio gabalėliais. Medų ištriname su garstyčiomis, srovele supilame alyvuogių aliejų, supilame actą. Sūrį supjaustome nedideliais gabalėliais, užpilame padažu ir paliekame marinuotis bent 15 minučių.
Kepimo indo viduryje suberiame sūrį, sudedame daržoves ir aplaistome likusiu nuo sūrio padažu. Galima užtarkuoti kietojo sūrio.
Kepame 15-20 min orkaitėje. Pagardiname prieskoniais.

Daržovių ir pievagrybių stir-fry

2010-05-21T23:09:00.004+03:00

Stir-fry - vienas iš nedaugelio sveikų keptų (jeigu galima taip vadinti) produktų. Vos per keletą minučių gaminimo (tiesa, pjaustydami užtruksite kur kas ilgiau) ant stalo turėsite garuojančius pietus ar vakarienę.
Stebuklinga keptuvė wok buvo mano kada nors sąraše. Nė karto nemėginau gaminti įprastoje ir nesitikėjau, kad gali pavykti. Tačiau vieną dieną šaldytuve gulėjo prievagrybiai ir labai prašėsi suvalgomi. Jiems kompaniją palaikė penktadalis šviežio kopūsto. Tuomet ir prisiminiau šį labai skanų, greitą, maistingą ir sveiką patiekalą. Pamėginau...
Mūsų šalyje stir-fry išsinešimui pamažu populiarėja. Smagu. Gal lietuviai pagaliau ims keisti kinišką aliejuje sukepusią vištieną į šį bei tą sveikesnio, bet tikrai nemažiau egzotiško. Juolab, kad padažų šiam patiekalui paskaninti - galybė.
Mano stir-fry variantas pats paprasčiausias ir greičiausias - kuomet neturite laiko padažo gamybai. Juk tam puikiai tinka geros kokybės sojos padažas.

Daržovių stir-fry (adaptuota pagal "Cook express"):

1 š. sezamų aliejaus kepimui (patikėkite, jo tikrai užteks);
vienodo dydžio kubeliais ar juostelėmis pjaustytų daržovių (naudojau kopūstus, morkas, pomidorą, agurką, ridikėlius);
didesniais gabalėliais pjaustytų pievagrybių;
mažo čili pipiro;
nedidelio gabalėlio šviežios imbiero šaknies;
česnako skiltelės;
šviežių kalendrų, petražolių;
greito paruošimo makaronų su kiaušiniu.

Svarbiausias stir-fry gaminimo principas - visi produktai turi būti iš anksto paruošti ir supjaustyti, nes kepimas užtrunka vos keletą minučių.

Principas: anksčiausiai į keptuvę dėti kiečiausias daržovės (morkas, kopūstus) ir mėsą (jei naudojate), vėliausiai - minkščiausius produktus (pomidorus, agurkus ir pan.). Dedant naujus, senesnius nustumti į keptuvės kraštus, kad visi tolygiai keptų.
Kepimui puikiai tinka ir paprasta gili keptuvė (išbandyta), tik nepagailėkite kaitros (bet saugokite, kad keptuvė neperkaistų) ir nuolat maišykite, gerai krestelėkite.
Makaronus išvirkite pagal instrukciją ant pakelio, nupilkite vandenį ir palikite - juos į keptuvę dėsime vėliausiai.
Keptuvėje įkaitiname aliejų. Į jį suberiame smulkiai pjaustytą čili pipirą, česnaką, tarkuotą imbierą. Juos pakepiname pusę minutės - minutę (svarbu, kad česnakai nepagelstų). Tuomet dedame morkas ir kopūstą. Po minutės - pievagrybius, pomidorą. Vėliausiai - ridikėlius ir agurkus (juk norime jų gaivaus skonio). Pabaigoje - makaronus. Kepimo metu nuolat maišome ir judiname keptuvę. Pagardiname šviežiomis kalendromis ir petražolėmis. Užpilame sojų padažų ir skanaujame. Traškus daržovių skonis nuostabus.

Makaronai su avinžirniais

2010-05-18T21:53:00.006+03:00

Turiu šūsnį kulinarinių knygų. Ir negaliu liautis jų pirkusi. Tai kaip savęs lepinimas - bent kartą per mėnesį grįžti iš knygyno su pirkiniu. Pastaruoju metu, tai tapo gana brangiu malonumu, nes visos bent truputėlio dėmesio vertos knygos kainuoja apie šimtą litų. Sąžinė išdavikiškai ėmė reikšti priekaištus, nes praktiškai aš jas naudoju retai. Dažniausiai tik vartau prieš miegą :)
Todėl radau būdą, kaip įtikinti save, jog man jų būtinai reikia.
Pasižadėjau iš kiekvienos nusipirktos knygos pagaminti bent 3 patiekalus. Ir tik tada pirkti naują.
Startuoju su savo mylima itališka virtuve ir Jamie Oliver'iu.

Sočioji makaronų ir avinžirnių sriuba (troškinys) (adaptuota pagal Jamie knygą "Mano Italija")

1 vid. dydžio svogūnas;
2 salierų stiebai;
1 česnako skiltelė;
keletas šviežių rozmarino lapelių;
gero alyvuogių aliejaus;
150 g sausų avinžirnių;
daržovių sultinio;
100 g smulkių makaronų;
druskos;
šviežiai maltų juodųjų pipirų;
šviežių bazilikų ir petražolių.

Avinžirnius mirkome per naktį. Tuomet dideliame puode vandens juos apverdame 15 minučių. Nukošiame ir nuskalaujame.
Puode užverdame sultinį, suberiame avinžirnius ir verdame kol suminkštės.
Tuo metu svogūną, česnaką bei salierą smulkiai supjaustome ir apkepiname alyvuogių aliejuje.
Pusę išvirusių avinžirnių kiaurasamčiu išimame iš puodo. Likusius sultinyje - sutriname trintuvu.
Sveikus avinžirnius suberiame atgal. Taip pat sudedame kepintus svogūnus, česnakus bei salierus. Suberiame makaronus ir paverdame kol suminkštėja. Jei sriuba pernelyg tiršta - įpilkite vandens, ji tikrai linkusi tirštėti.
Pagardiname smulkintomis petražolėmis ir bazilikais.
Itin skanu su namine duona.

Greitoji sriuba

2010-05-16T15:45:00.005+03:00

Kaip įsivaizduojate nesveikiausius produktus? Mano akyse iškyla grietinėlės - sviesto torto kremas, bulvių traškučiai ir greitosios sriubos iš pakelio.
Tačiau gūdžiais paauglystės metais, kai stebuklingosios sriubytės tik pasirodė parduotuvėse, valgėme ir stebėjomės: virti nereikia, pakanka karšto vandens. Greita, paprasta ir skanu (?). Kažin kodėl tuomet nenorėjome/ nemokėjome skaityti etikečių ir produkto sudėties.
Žinoma, tokių sriubų jau neragavau koks dešimtmetis, tačiau sveikas greitas sriubas aš iki šiol labai mėgstu. Tik be stebuklingų miltelių ir druskos.
Didesniuose prekybos centruose jau galima įsigyti greitai paruošiamų (t.y. virti reikia 3 minutes) kiaušininių makaronų. Taip pat šaldytų rytietiškų daržovių rinkinių (su bambukų ūgliais, grybais ir pan.). Greitai vakarienei tiek ir pakanka.
Greitoji rytietiška sriuba

greito paruošimo kiaušininių makaronų;
rytietiškų šaldytų daržovių mišinio;
sojos padažo;
ekologiško daržovių sultinio.

Puode užverdame vandenį, suberiame sultinį, makaronus (juos kiek susmulkiname, nes labai ilgi) ir daržoves. Paverdame 5 minutes, pagardiname šlakeliu sojos padažo ir patiekiame.

P.s. Skonis, be abejo, daug grynesnis nei sriubų iš pakelio.

3 ingredientų pesto

2010-05-13T22:17:00.005+03:00

Mėgstu tas akimirkas, kai paragauji kažką naujo, tokio, ko skonio receptoriai niekada nejuto. Per sekundę reikia nuspręsti - skanu tai ar ne. Visai kaip vaikystėje.
Dabar vis rečiau tokios džiaugsmo minutės nutinka. Daug jau išragauta, be to, iš vaisių ar daržovių kažko labai revoliucionaus ir nepatirto sunku rasti. Paprasčiausia save nustebinti - nusipirkti kokį neragautą vaisių ir sugalvoti verdiktą. Aš vis dar neapsisprendžiu - ličių skonis neblogas ar bjaurus.
Kartais skonį galima ir prisijaukinti. Vaikystėje lietuviškam skrandukui buvo neįprastas bananų, brandinamų tamsioje spintoje, skonis. Pamenu, kaip nuoširdžiai galvojau, kad tėtis, siūlydamas muilo skonio daiktą, tikrai juokauja ir kad tai tikrai nevalgoma. Bet pripratau. Tiesa, iki šiol didelės simpatijos nejaučiu, tačiau muilo bananai nebeprimena.
Kai pirmą kartą pauosčiau tėčio parvežtą mangą, dvokiantį benzinu, dvejojau - ragauti ar ne. Tačiau išdrįsau. Ir dabar jis - vienas mano mėgstamiausių. Tiesa, specifinis kvapas taip ir liko keistas. Gerai, kad nulupus, jo nesijaučia.
Išsiplėčiau.

Visai ne vaisių receptą noriu Jums pasiūlyti. O paprastą pesto. Dabar juo jau nieko nenustebinsi, tačiau prieš keletą metų tai buvo gana didelė egzotika. Nei bazilikų prekybos centrų lentynose buvo, nei paruoštų padažų taip pat. Taigi, pirmas kąsnis makaronų su pesto buvo stebinantis. Nieko panašaus nebuvau ragavusi. Ir man tai patiko. Labai. Beveik taip labai, kaip naminis rizotas su salierais (nepatikėsit, tačiau aš iki šiol aikčioju jį valgydama).

Kadangi jau pabaigiau namines lauktuves iš Italijos, o manasis bazilikų (tiesa, net trijų rūšių) miškelis dar vaiko-jaunuolio stadijoje ir skabyti jį per anksti, gavusi krūvelę meškinių česnakų iškart sumąniau gaminti pesto. Kitokio, neįprasto, aštroko skonio. Pastebėjau, jog ir dilgėlių pesto lietuviškuose bloguose išbandytas.

O mano 3 ingredientų pesto prireiks:

meškinių česnakų;
migdolų;
alyvuogių aliejaus.

Lapus nuplauname, nusausiname. Migdolus nuplikome, nulupame odeles. Viską dedame į plaktuvą ir triname iki norimos masės vis pildami aliejų. Turime gauti tirštos košės konsistenciją.
Valgome su makaronais, virtiniais, salotomis ir kuo tik šauna į galvą. Patiekalą būtinai gardiname kietuoju sūriu.

P.s. padažą galite gana ilgai laikyti šaldytuve.

Žalios pavasario salotos

2010-05-09T19:59:00.003+03:00

Po tokios ilgos ir šaltos žiemos visi išsiilgę laukėm šilumos, tačiau šis pavasaris nebuvo linkęs mūsų džiuginti: vėsoka, lietinga. Paprastai juk atšyla greitai ir žieminius batus tenka keisti į vasarines basutes, tačiau šiemet kitaip: ilgai, lėtai ir tik po truputį žaliai.
O juk žalumos taip visi pasiilgom! Šiandien šypsojausi, kai vietiniame turgelyje susidarė eilutė prie rūgštynių. Anksčiau taip nebūdavo... Vadinasi, žmonės keičiasi, tiesa?
Kol vieni verda rūgštynių sriubą, kiti salotas gamina su kiaulpienių lapais, aš mėgaujuosi paprastomis salotomis. Būtinai žaliomis.

Žalios salotos

įvairių rūšių salotų lapų (puiku, mišinyje jei bus rukolų ir cikorijų);
pomidoro;
nedidelio agurko;
kietojo sūrio (šį kartą naudojau lietuvišką Džiūgą);
pesto padažo (pirktinio ar naminio; aš turėjau lauktuvių iš Italijos - tikro italo gaminto tikro pesto);
keleto lašų balzaminio acto (aš naudojau su avietėmis);
šviežiai maltų pipirų.

O daryti nėra ką. Nuplauti ir nusausinti salotas, supjaustyti agurką, pomidorą. Užtarkuoti sūrio, pagardinti pesto padažu ir balzamiku. Ir pipirų pamalti.

Gražaus pavasario.

Sloppy Joe's troškinys

2010-05-09T19:26:00.005+03:00

Būna tokių akimirkų, kai tarp daugybės (ne)skaniai atrodančių receptų reader'yje akis užkliūva už kokio nors paprasto ir ne itin išvaizdaus. Tuojau pat kyla noras rištis prijuostę ir gaminti. Tačiau kartais reikalingi produktai, kurių visada būna namuose, kažkur išgaruoja. Pastaruoju metu taip dažnai nutinka. Ir šį kartą, kai svajodama apie rytojaus pietus darbe, lentynoje neradau raudonųjų lęšių. Et.
Bet receptas įstrigo labiau nei akimirkai. Tradicinio apsipirkimo metu prekių krepšelyje pats pirmasis atsidūrė lęšių pakelis. Ir tą vakarą gaminau ... Sloppy Joe. Reikėtų paminėti, jog tikrą mėsainį toje įstaigoje valgiau vienintelį kartą gyvenime. Ir jo užteko, kad tai nepasikartotų, bet veganiškas sveikas sumuštinis su lęšiais skambėjo gana viliojančiai.
Patiekalas toks puikus, kad galite jį valgyti ir kaip troškinį; baltos duonos ar bandelės tikrai nepasigesite. Aš dar pagardinau baklažanu, kuris šaldytuvo lentynoje atrodė labai nelaimingas. Ir tikrai neprašoviau.

Sloppy Joe's troškinys (adaptuota pagal VeganDad):

1 st. sausų raudonų lęšių (apie 180 g);
1 baklažanas (apie 350 g);
1 saliero stiebo lazdelės (apie 100 g);
vidutinio dydžio svogūnas;
1 š. aliejaus;
50 ml vyno acto;
1 st. geros kokybės pomidorų padažo;
1 a.š. džiovintų raudonėlių;
1-2 st. vandens;
1 a.š. cukraus;
šviežiai maltų pipirų;
druskos pagal skonį;
1 džiovintas čiliukas, jei mėgstate aštriau.

Svogūną, salierą, baklažaną, čili pipirą supjaustome. Keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiame svogūną, salierą, raudonėlius ir čili pipirą. Šiek tiek apkepiname ir sudedame baklažaną. Kaitrą kiek sumažiname ir pakepiname porą minučių, kol baklažanas suminkštėja.
Lęšius gerai nuskalaujame ir suberiame į keptuvę. Gerai išmaišome. Supilame pomidorų padažą, actą, suberiame pipirus, druską. Užpilame vandeniu, uždengiame ir troškiname ant vidutinės kaitros apie 30 min pamaišydami, ir jei reikės, įpildami daugiau vandens. Svarbu nepervirti, kad lęšiai neprarastų formos ir būtų traškūs.
Tepame ant baltos duonos ar bandelės, arba valgome kaip troškinį.

Vaisių pusryčiai

2010-05-06T20:11:00.005+03:00

Bute gyvenantys žmonės nuolat susiduria su didele problema - maža virtuvė, o norų daugybė. Variantų, kaip sutalpinti visus indus, dubenius, įrankius nėra tiek jau daug, ypač, jei virtuvė tik keleto kvadratų.
Stebėdavausi, kai prieš keletą metų mama nuolat sakydavo NE bet kokiam naujam prietaisui. Neprigijo namuose ir skrudintuvas, ir blynų kepyklė, ir dar galybė prietaisų. Tiesa, su grūzdintuve ji ilgai kovojo, mat vaikystės laikais su draugėmis buvome pamėgusios penktadienio vakaro naminius bulvių traškučius... Tačiau atėjus studijų metams ir man išsikrausčius - grūzdintuvė su vėjeliu skrido į šiukšlių dėžę. O mama pajuto palengvėjimą. Ir iki šiol ji naudojasi tik bulvių tarkavimo mašina, mikseriu ir elementariausia mėsmale. Tiesa, sesė pasislėpusi saugo plaktuvą kokteiliams. Nenustebčiau jei po poros metų ir jo lauktų grūzdintuvės likimas.
O aš noriu visko. Kartais žinau, jog vieną ar kitą daiktą panaudosiu vos porą kartų per metus, bet man vis tiek jo reikia. Laimei, norai ne visada išsipildo ir sveikas protas sustabdo, kai užsimanau duonkepės, nors duonos beveik nevalgau.
Ilgai svarsčiau ir prieš sulčiaspaudės atsiradimą. Rinkausi, dvejojau, gąsdino galybė dalių, kurias reikės plauti po kiekvienos stiklinės sulčių. Kur dar sausinimas ir vėl surinkimas. O dar tas sulčiaspaudės dydis... Tačiau tėtis nusprendė už mane ir viena proga gavau ją dovanų. Nuo tos dienos mano pusryčiai pasikeitė. Negalvojau ir nesitikėjau, kad stiklinė šviežiai spaustų sulčių gali taip pakeisti dienos pradžią: skonis nuostabus, o kur dar didelis jėgos pliūpsnis.
Labiausiai mėgstu klasikinį morkų ir obuolių sulčių derinį. O jį sotesniems pusryčiams pagardinu vaisais: apelsinais, kiviais, mangais, bananais.
Ar yra nors vienas, nemėgstantis trintų vaisių kokteilio? Tirštoko, rūgštoko ir gyvo? Turbūt neatsirastų. Štai todėl bent porą kartų per savaitę aš nugaliu tinginį, atsikeliu 30 minučių anksčiau ir žingsnis po žingsio gaminuosi tos dienos kokteilį sau:
spaudžiu sultis, o po to į jas sudėjusi gabaliukais pjaustytus vaisius sutrinu smulkintuvu.
Paprasta, bet neįtikėtinai sotu, gaivu ir maistinga.

Trintų vaisių kokteiliui prireiks (2 didelėms stiklinėms):

3 obuolių ir 3 morkų sulčių (proporcijas ir kiekį pasirinkite pagal skonį);
1 didelio banano;
1 didelio apelsino;
1 mango;
2-3 kivių (mėgstantiems rūgščiau);

P.s. Šaukštas aviečių uogienės, šaldytos vyšnios skonį tik pagerintų.

Kokius vaisių derinius Jūs mėgstate labiausiai?
Ar draugaujate su elektros prietaisais virtuvėje ir be kurių neįsivaizduojate savo gyvenimo?

Tyla

2010-04-25T22:10:00.003+03:00

Gavau krūvelę laiškų su prašymais leisti lankyti blogą. Sulaukiau daugybės klausimų "kodėl".
Ačiū visiems tiems, kurie leido pajusti, jog kažkam šios mano rašliavos įdomios ir naudingos. Kadangi niekaip nesugebėjau suderinti gaminimo/ fotografavimo (šito ypač)/ pateikimo, maniau tyliai pasislėpsiu. Bet kadangi skaitytojai pasigedo, planuoju šiek tiek pakeisti tinklaraščio esmę ir dalintis ne tik receptais, bet taip pat įspūdžiais apie naujus produktus, knygas, jaukias (ir nelabai) vieteles šeštadienio vyno taurei ar šventinei vakarienei. Kol kas viskas dar tik minčių lygyje, tačiau pasistengsiu nenuvilti. Ir receptų, žinoma, bus.
Ačiū, kad skaitote.

Saldumynų rojus...

2010-02-19T23:06:00.008+02:00

...vardu Belgija.
Nedaugžodžiausiu. Sužavėjo. Ir kuo daugiau dienų prabėga, tuo labiau tas nuostabus įspūdis stiprėja.
Skanių nuotraukų kratinys su keliais komentarais.
Belgiškams vafliams pristatymo nereikia. Jų pilnos gatvės. Įvairiems skoniams.
P.s. Patarimas ragaujantiems: vieno tikrai užteks dviems (mes net neįveikėm).

Čia šokolado rojus. Neabejotinai. Kiekvienoje Briuselio senamiesčio gatvėje tokių parduotuvių galima rasti dešimtis, stebinančias šokolado fontanėliais, rankų darbo saldainiais ar valgomais paveikslais. Kai kur net galima pamatyti, kaip šokoladas ir saldainiai gaminami.

Belgai neatsilieka ir kitų saldžių kepinių srityje...

Argi neskaudėtų širdis tokį meno kūrinį valgant?

Ir šiek tiek kitokio nacionalinio maisto.
Pracūziškos bulvytės, kurios, be abejo, priklauso belgams :)

Jas valgant reikia belgiško alaus. Nuo jų rūšių parduotuvėse tiesiog sukosi galva. Teisybę sakant, alaus aš niekad negeriu, bet čia tokios progos praleisti negalėjau. Be to, tie limonadai su vyšniomis ar avietėmis visai neprimena alaus.

Ir žymioji sočioji Briuselio gatvelė, kurioje įsikūrę vien restoranėliai. Teko pasukti galvą, kurį iš tų gausybės pasiūlymų išsirinkti. Klientai čia kviečiami tiesiog gatvėje. Net žiemą.

Bandžiau suregzti reziume, bet žodžiai į sakinius nesiklijuoja. Emocijoms išreikšti žinomų žodžių per mažai. Nenusivilsite. Ten tikrai nuostabu.

3-jų daržovių sriuba su sūriu

2010-01-31T23:16:00.005+02:00

Mane apsėdo sėklų manija. Parduotuvėse sukuosi tarp lentynų, kad tik rasčiau tai, ko širdis geidžia - baklažanų, rozmarinų, bazilikų, pomidorų... Neatspėjote, ne daržovių ieškau, o jų sėklų. Juokingiausia tai, jog nei sodo, nei daržo aš neturiu. Tačiau šilčiausioje vonios vietoje savo lapelius jau stiebia baklažanai, kurie vasarą galbūt taps dideliu džiaugsmu mano lėkštėje. Klausiate kur juos auginsiu - išsiprašiau mažos vietelės šiltnamyje ir ne tokios mažos darže (taip, kol kas turiu 2 cukinijų ir 2 moliūgų rūšis) pas artimus žmones. O kad nebūtų nuobodu laukti, terasėlėje/balkone auginsiu žoles (t.y. prieskonius visokius) ir miniatiūrinius pomidorus. Taip, kol kas tai tik svajonėse, bet viskas nuo to juk ir prasideda, tiesa?
Pažadu terasėlės/balkono fotoreportažą parodyti ir savo patirtį papasakoti čia. Galbūt pavyks įkvėpti ir daugiau žmonių bent prieskonius auginti namuose ir visuomet turėti jų po ranka.
Palinkėkit man sėkmės :)

O dabar noriu pasidalinti šilta ir itin sočia sriuba. Elementari ir paprasta, tačiau šildanti po žiemiškų pramogų pusnyse. Pavadinau ją 3-jų daržovių sriuba. Svogūno neskaičiuoju. Jis man tik prieskonis, kol negriežia pagrindiniu smuiku.
3-jų daržovių sriubai su sūriu prireiks:

5-6 vid. dydžio bulvių;
0,5 vid. dydžio saliero šaknies;
didesnis poras;
nedidelis svogūnas;
šlakelis aliejaus kepimui;
druskos, šviežiai maltų pipirų;
šlakelis baltojo vyno;
sūrio su mėlynuoju pelėsiniu;
džiūvėsėlių.

O toliau viskas paprasta. Puode storu dugnu aliejuje pakepiname susmulkintą svogūną. Visas daržoves nulupame, supjaustome ir sudedame į svogūnus. Užpilame vandeniu ir verdame ant nedidelės liepsnos apie 20 minučių. Prieš baigiant supilame vyną ir paverdame dar 3-5 minutes. Gardiname šviežiai maltais pipirais, druska ir sūriu.
Džiūvėsėliai iš "Motiejaus kepyklėlės". Mano favoritas :)
Skanaus!

Plovas su žirneliais

2010-01-02T23:10:00.005+02:00

Šventės ateina ir praeina. Taip greit, kad net sunku suprasti, kur dingo tiek daug laisvų dienų. Neabejoju, jog visi Jus pasveikino su praėjusiomis šv. Kalėdomis ir dar taip neseniai fejerverkais sutiktais 2010-aisiais. Sveikinu ir aš. Iš visos širdies linkėdama šiais metais savaitėje rasti laiko nors vienai vakarienei su šeima. Paruošiant bent trijų patiekalų pietus. Gardžiuojantis puikiu vynu ir džiaugiantis artimų žmonių kompanija šalia. Jei dar nė karto to nedarėte, pamėginkite. Jums tikrai patiks.
Kadangi priklausau "važiuojančių švęsti namo pas tėvus" kategorijai, prieš Kūčias ar Kalėdas paprastai nelieka laiko gaminimui, nes viskas būna pagaminta ir dėl to, jog Kūčios visgi darbo diena Lietuvoje. Todėl ir blog'as prieš šventes ištuštėja. Šiemet, kad ir kaip pažadėjau sau, neiškepiau meduolinio namuko cukrinėmis durimis ir eglutės, pasidengusios cukraus sniegu. Ir net meduoliukų nerodžiau, nes (o siaube) nebespėjau jų dekoruoti. Tikiuosi, priimate mano viešą atsiprašymą, jog čia nekaraliauja šventiniai sezonai ir triufelių receptą galite rasti pavasarį, imbierinių sausainių - vasarą, o ne tuomet, kai visi apie tai tik rašo. Tik smagiau.
Nuo baltųjų mišrainių, keptų viščiukų ir silkių išvargintiems skrandžiams reikia atsigauti. Todėl siūlau lengvus pietus ar gana sočią vakarienę.

Plovas su žirneliais (modifikuota pagal nuostabiąją "The essential vegetarian cookbook")
*turiu paminėti, jog man tai į plovą nepanašu nei skoniu, nei gaminimo būdu, tačiau palikau beveik originalų pavadinimą.
2 porcijoms prireiks:

1 svogūno;
1 sk. česnako;
150 g basmati ar kitokių ryžių;
0,5 l sultinio;
80 g šaldytų arba šviežių žirnelių;
20 g norimo sūrio (autoriai siūlo permezaną, aš turėjau gabalėlį sūrio su mėlynu pelėsiu, tiko idealiai);
šviežių ar džiovintų petražolių;
druskos, pipirų pagal skonį;
1 š. alyvuogių aliejaus.

Svogūną ir česnaką smulkiai supjaustome. Troškintuve įkaitiname aliejų, suberiame susmulkintas daržoves ir kepiname kol švelniai pagelsta. Suberiame ryžius ir supilame sultinį. Gerai išmaišome ir verdame neuždengę ant nedidelės kaitros apie 5 min (kol ryžiai sugeria beveik visą skystį).
Šaldytus žirnelius užpilame šaltu vandeniu, kad kiek atšiltų ir nusausiname. Suberiame žirnelius, išmaišome, sumažiname kaitrą iki "labai mažos" ir verdame uždengę apie 10 min, kol ryžiai sugeria visą skystį ir plovas lieka birus. Tuomet įmaišome sūrį, pagardiname druska ir pipirais. Tiekiame apibarstę petražolėmis.

Bulvės įdarytos varške

2009-12-13T20:25:00.004+02:00

Atėjus žiemai ir pagaliau paspaudus šaltukui.
Po ilgo laiko pavedžiojus savo šunį po laukus ir lengvai dilgčiojant skruostams.
Sekmadienio pietums skanauti comfort maistą.

Taip taip.

Tokia turi būti žiema...

Dar vienas antigripinis patiekalas, kurį kepant, pakvimpa visi namai.
Folijoje keptoms bulvėms, įdarytoms varške prireiks:

4 bulvių;
100g liesos varškės;
1 a.š ar š. lieso jogurto ar grietinės (grietinėlė taip pat puikiai tinka sočiam variantui);
1 didelės skiltelės česnako;
šviežiai grūstų pipirų;
šviežių arba džiovintų krapų;
keleto pievagrybių.

Bulves išskobiame. Jei turite gražias, jokiu būdu nelupkite luobelės. Bus tik skaniau.
Česnako skiltelę smulkiai supjaustome arba išspaudžiame. Pievagrybius smulkiai supjaustome ir įmaišome į varškę kartu su jogurtu, česnakais ir krapais.
Bulves įdarome ir pagardiname šviežiai maltais pipirais.
Ant kiekvienos bulvės galime uždėti griežinėlį minkšto sūrio su pelėsiu. Skonis bus tobulas. Suvyniojame į foliją.

Ir kepame apie valandą 200-220 laipsnių orkaitėje kol suminkštėja. Jei dėjote sūrio, dar 10 min pakepkite pravėrę foliją, kad švelniai apskrustų.

Antigripinis tofu

2009-12-03T21:45:00.005+02:00

Gripas savo taisykles diktuoja visame pasaulyje. Keliaudamas per žemynus, neaplenkė ir Lietuvos... Iš pradžių, masinė žmonių panika mane kiek trikdė, atrodė, kad gripas įprastinis. Tačiau kai mano sesuo susirgo per 2 valandas, o po poros dienų gripas pakirto ir abu tėvus, pagaliau pripažinau, kad saugotis tikrai yra ko. Ir ėmiausi savo antigripinės programos:
Kasdien po citriną prieš miegą.
Bent 3 puodeliai arbatos per dieną.
Imbieras su medumi.
Česnakas patiekaluose.
Baugoka juk.

Ir įprastame maiste stengiuosi kuo daugiau antigripinių produktų vartoti. Čia - vieni netikėto, bet itin gaivaus skonio pietūs.

Apelsinų-imbierų tofu (kiek adaptuota pagal sweet beet and green bean):
175 g tofu;
1 a.š. tarkuoto imbiero;
1 didelis apelsinas;
1 a.š. obuolių acto;
2 a.š. natūralaus medaus;
1 skiltelė česnako;
žiupsnis druskos;
riešutų aliejaus kepimui.

Tofu gerai nusausiname popieriniais rankšluosčiais spausdami, kad pašalintume kuo daugiau vandens ir supjaustome mažais kubeliais.
Iš apelsino išspaudžiame sultis. Česnaką smulkiai supjaustome.
Marinatui sumaišome imbierą, sultis, actą, česnaką ir medų iki vientisos masės. Jame marinuojame tofu kubelius 1 val.
Keptuvėje įkaitiname šlakelį aliejaus ir suberiame tofu, stengdamiesi kad kartu patektų kuo mažiau marinato. Keletą minučių apkepiname, kol švelniai pagelsta. Supilame likusį marinatą ir pakepiname dar porą minučių, kol marinatas išgaruoja, o tofu sugeria visą jo kvapą ir skonį.
Skanaujame su ryžiais arba daržovėmis.
Saldžiarūgštis antigripinis skonis. Verta pabandyti!

O kaip saugotės Jūs?

Lino Samėno "Virtuvės knyga"

2009-11-29T22:50:00.008+02:00

Kadangi šiandien jau paskutinė kalendorinio rudens diena, aš pavėluotai apie derlių. Apie daržovių ir kulinarinių knygų derlių.
Visame pasaulyje ūžiantis ir net šiais laikais skaičiuojantis nemenkus pelnus kulinarinių knygų bumas, rodos, po truputį žengia ir į Lietuvą. Nenuostabu, kad net 3 asmeninės knygos pasirodė prieš pat Kalėdinių dovanų karštinę. Jei kas nesugalvojote ką dovanoti mamai ar gaminti mėgstančiam draugui - pasirinkti tikrai turėsite iš ko.
Šiandien aš apie vieną iš jų. Tiesa, kitų dviejų dar neteko net vartyti, vis laiko nebuvo, tačiau jei ir šios taip maloniai nustebins - mano piniginė tuštės :)
Bet apie viską iš pradžių.
Linas išgarsėjo nemažai populiarumo susilaukusiame TV šou "Virėjų kovos". Aš, kaip turbūt daugelis, žiūrėjau ir gėrėjausi tik pirmuoju laidos sezonu, nes po to laida lyg ir išsikvėpė. Tačiau charizmatiškas šefas Linas neliko nepastebėtas. Šiuo metu jis veda jau antrąją laidą televizijoje. Ir laisvalaikiu rašo kulinarines knygas, matyt :)
Pirmą kartą, atsivertusi lietuvišką knygą, netekau žado. Nesitikėjau, kad gali būti taip gerai. Visų pirma apstulbino fotografijų grožis. Puikios spalvos, kompozicijos. Lėkštėse viskas taip, kaip puikiame restorane. Rodos, net patiekalų aromatą pajusti galima :) Dar vienas labai mielas man dalykas - daug desertų receptų. Tokių puikių, mažyčių ir nuostabiai dekoruotų. Jau planuoju, ką išbandysiu artimiausiu metu. Desertų gaminimas - man didžiausias malonumas.
Ir visi kiti receptai verti dėmesio, nors jie ir skirti ne pradedantiesiems, bet truputėlį patyrę neturėtų pasiklysti. Aš ir šioms šventėms esu kai ką numačiusi.
Dabar apie daržovių derlių. Dažnai girdžiu, kaip žmonės, prisiauginę per daug cukinijų ar moliūgų, suka galvą, ką su jais gaminti. Neretai ir į šiukšlių dėžę patenka koks gabalėlis didelio moliūgo, mat sugenda nesuvartotas. O man taip pikta :) Juk parduotuvėse ar turguje jie gana brangūs. Neturint nuosavo daržo, kaip ir nėra iš ko rinktis. Taigi, perkam, naudojam ir svajojam, kad gal kitą rudenį kokie giminaičiai užaugins porą moliūgų mums ir trejetą didelių cukinijų kokiam daržo pakrašty :)

Sotiems šiltiems sekmadienio pietums pasirinkome moliūgų sriubą pagal Liną. Tik be vištienos. Ir su daržovių sultiniu. Ir moliūgą kepinome ne svieste, bet riešutų aliejuje. O valgėme iš "naminių" jaukių molinių dubenėlių, o ne baltutėlių restorano lėkščių. Bet buvo labai skanu. Ir neabejotinai sveika.

Knygos įvertinimas 9/10.

Vakar buvo šeštadienis. Ir niekur nereikėjo skubėti.

2009-11-29T20:14:00.005+02:00

Prisipažinsiu, kirminukas mane giliai viduje graužė, kai kas kartą, įsijungusi kompiuterį, kamputyje matydavau savo blogo užrašą. Bijojau net prisijungti, juk tiek laiko tyla. Gavau net keletą laiškų su klausimais - po kokiais lapais užsikasiau... Atsiprašau labai, bet darbai mane ir šiemet nugalėjo. Kad ir kaip stengiausi susidoroti, bet nieko, išskyrus darbą ir miegą pastarąjį mėnesį nesinorėjo. Darbų pikas man prasideda spalio pabaigoje ir tęsiasi iki pat gruodžio vidurio, taigi aš, kaip įmanydama, bandau sumažinti popieriukų šūsnis ant mano stalo su nuolatiniais deadline'ais. Negailėdama savęs. Kartais tik leisdama sau apsilankyti jogoje ar pastrikinėti aerobikoje, nes galvos skausmas, įtampa ir nuovargis vienu metu mane beveik užvaldė.
Lyg to būtų maža, teko savaitei išlėkti į komandiruotę, o po jos buvo baisu įžengti į kabinetą ir pamatyti darbų krūvas ant stalo, susikaupusias per tas dienas, kai manęs nebuvo. Bet aš stipresnė :) Įveikiau.
Nereikia ir sakyti, kad maistas, gaminimas ir juo labiau fotografavimas, nuotraukų redagavimas bei rašymas šiuo laikotarpiu buvo užmiršti. Laimei, iki Kalėdų dar mėnuo, o aš sau prisižadėjau šiemet iškepti bent vaisių keksą. Tikiuosi, spėsiu įgyvendinti savo planus ir pasidžiaugti jais su Jumis.
Šis šeštadienis buvo pirmasis toks laisvas ir ramus. Jau buvau pamiršusi, ką reiškia gerai išsimiegoti. Išeiti į senamiestį pasivaikščioti. Gaminti maistą. Ir niekur neskubėti.
Nežinau ar kas iš kauniečių jau pasidžiaugė, tačiau Kaune pagaliau atsidarė kepykla, verta gurmanų ir visų kitų dėmesio. "Motiejaus kepyklėlę" galima rasti senamiestyje, prie pat Jakatos, Valančiaus gatvėje 10. Labai rekomenduoju apsilankyti. Malonus aptarnavimas, puikūs kepiniai, viskas šviežia ir labai skanu. Čia pat ir kavos išgerti galima. Tačiau mes, atstovėję norinčiųjų eilėje, ir lažindamiesi - liks ar neliks gabalėlis mums, čiupom dar šiltas duoneles ir lėkėm namo skanauti su arbata.
Seniai neteko valgyti tokios skanios ir gyvos duonos.
Šį kartą pirkome ciabatta. Mano priekabiai akiai, skylučių buvo kiek mažoka, tačiau skonis nuostabus.

Turkišką duonelę su alyvuogėmis - mano favoritas. Jų būna ir su sūriu ar česnakais. Mano rekomendacija: būtinai paragaukit su česnakais.
Maniškio favoritas - pyragas su pomidorais, alyvuogėmis ir sūriu. Tiesa, gana brangus, bet tikrai to vertas.

Po kepyklėlės, būtinai reikia apsižvalgyti netoliese vykstančiame ūkininkų turgelyje. Šį kartą mane nustebino dar niekur nematyti varškės sūriai, rūkomi čia pat. Šilti, kvepiantys ir natūralus.

O kampe dar ir moliūgą matote. Ką iš jo gaminome - jau labai greitai čia.
Skanių savaitgalių!

Crostini su brokoliais ir mocarela

2009-10-11T16:34:00.005+03:00

Įdomu iš kur kilo sekmadienio pietų kultas. Tuomet, kai visa šeima susėda prie stalo ir gardžiai skanauja vieną patiekalą po kito, su meile ruošto nuo pat ryto. Šiandieniniame greitai besisukančiame pasaulyje šeimai susėsti prie bendro stalo gana sunku, o kartais įmanoma tik per Kalėdas. Tačiau žinau nemažai tokių, kurie būtent sekmadieniais, bent kartą per mėnesį, po rytinio apsipirkimo artimiausiame turguje, ruošia puikius pietus. Stalą dengia staltiese, vandenį geria iš taurių, ne iš stiklinių, ir valgo bent valandą, o ne įprastas 10-15 minučių šnekučiuodamiesi apie savaitės įvykius.
Aš taip pat stengiuosi gaminti sekmadieniais. Ką nors naujo, ką nors, kam seniai ruošiausi, bet vis neprisiruošdavau. Šiandien, tiesa, tinginys manęs vos nenugalėjo, bet maniškis drąsiai pareiškė- gamins crostini'us. Žinojau, kad tai geriausiu atveju bus duonos paskrudinimas :) Taigi, šaldytuve tyliai dienas leidęs brokolis ir mocarelos rutuliukai pašnabždėjo man idėją. Itin paprastą, bet tokią skanią, kad kramsnojant ją su vynu, pirštus nusilaižysit.

Crostini su brokoliais ir mocarela

ciabattos duonos (mes kepyklos, dirbančios sekmadieniais neradome, o prekybos centrai buvo nepakeliui, taigi naudojome paprastą baltą duoną);
ypač tyro, ypač skanaus alyvuogių aliejaus;
pipirų malūnėlio;
druskos pagal skonį;
česnako skiltelės;
brokolio;
mocarelos sūrio.

Duoną supjaustome 1 cm storio riekelėmis ir apkepiname keptuvėje arba ant grotelių (aš nenorėdama naudoti papildomų riebalų ir neturėdama grilio, skrudinau sumuštinių keptuvėje). Šiltas riekeles šiek tiek įtriname česnako skiltele, jei norime, pagardiname alyvuogių aliejumi.
Brokolio galvą išskirstome šakelėmis ir keletą minučių paverdame. Išvirę smulkiai supjaustome, įpilame alyvuogių aliejaus, pamalame pipirų, pagardiname druska ir gerai išmaišome. Mocarelą supjaustome nedideliais kubeliais.
Ant duonos riekelės dedame šaukštą brokolių, užbarstome mocarelos ir ragaujame.
Patikėkite, pasirinkus tinkamą alyvuogių aliejų, skonis pasakiškas.

Nesėkmės, arba kodėl kartais tiesiog nepavyksta

2009-10-05T21:46:00.003+03:00

Net garsūs šefai kartais prisipažįsta, jog nesėkmės ištinka ir juos. Ką kalbėti mums, paprastiems mirtingiesiems, kartais mėgstantiems laisvalaikį leisti virtuvėje. Blogiausia, kad didžiausios nesėkmės ištinka labiausiai nepasiruošus. Tada, kai pagauna pats didžiausias įkvėpimas, kai sukiesi virtuvėje lyg ant sparnų ir... bum!!! Nepavyko. Aš kartą supykusi ant viso pasaulio mečiau viską ir lėkiau iš virtuvės (tą kartą gaminau tart'as su idealiai lygiais baltymų bokšteliais). Praleidau pusę nakties gamindama. Turėdama mažai laiko, netekusi visų jėgų, nebegalėjau laukti, kol kremas kietai sustings. Įvertinusi, jog jis pakankamai tvirtas, ėmiausi dekoracijų. Pirmas bokštelis - tobulas, antras - puikus. Įsibėgėjus - pliumpt. Vienas bokštelis "paskendo" kremo jūroje. Maniau, apsiverksiu iš nevilties :) Ryte viskas atrodė daug šviesiau, o dabar, praėjus kuriam laikui, net juokinga.
Antra mažoji nesėkmė ištiko visai neseniai, gaminant išsvajotuosius makaronus. Taip, mano kaltė, kad baltymų neatskyriau prieš 24 valandas (neturėjau sąlygų), kad produktai nebuvo tinkamos temperatūros ir kad makaronai galiausiai neatlipo nuo popieriaus (kojelės liko prilipusios...). Bet buvo saldūs ir namiškiams visai patiko. Žinoma, kremo net negaminau ir nurašiau makaronus į "būtinai turiu pagaminti ateityje" sąrašą.
Porą kartų teko ir salotų užpilais nusivilti. Visada aliejų, actą pilu "iš akies" (prisipažinsiu, iš tingėjimo papildomus indus plauti), taigi ne visada pavyksta tinkamai. Kartais acto skonis grėsmingai prašo salotas mesti į šiukšlių dėžę.
O pastarųjų laikų didysis nusivylimas - spring rolls'ai (pavasariniai blyneliai, kitaip tariant). Ryžių lapai gal pusantrų metų laukė įkvėpimo (kad ir kaip dievinčiau spring rolls'us, prisiruošti juos gaminti namie reikėjo daaaaug laiko). Vieną saulėtą sekmadienio popietę ėmėmės darbo. Smulkinome daržoves, ruošėme padažą, sukome ritinukus (o tai nebuvo taip lengva, kaip atrodo, kai matai rezultatą restorane). Ir kepėme... Nesėkmingai. Ryžių popierius kažkodėl "sproginėjo" burbuliukais, įdaras persigėrė aliejumi, blyneliai aplipo smulkiais įdaro likučiais, plaukiojančiais aliejuje ir tik keletas iš 10-ties buvo valgomi. Gal kas organizuojant spring rolls'u gaminimo kursus? :) Būsiu pirmoji eilėje. Nes priežasties, kodėl nepavyko, nesugalvojau, o norėčiau kada nors pati save nustebint. Any ideas?
Bet juk nusivylimai skatina tobulėti, tiesa?
Vis prisimenu komisijos peikiamus šou Top Chef puikius patiekalus ir ramiau, kad kartais leidžiama suklysti :)

Medaus pyragas su figomis

2009-09-27T19:57:00.005+03:00

Šiandien važiuojant įprastus 100 km, taip siaubingai dvelkė šaltu rudeniu: tamsu, lašnoja, vėjas drasko nuo medžių lapus. Tokiomis dienomis norisi palįsti po antklode, įsijungti ketvirtą kartą žiūrimas SATC (Sex and the city) visų sezonų serijas, lakuoti nagus, gerti čiobrelių arbatą ir saldinti gyvenimą medaus pyragu.

Puikiai savaitgalio pabaigai siūlau pyragą su figomis. Šviežiomis figomis. Taip, dabar juk ruduo, o figos iš prekybos centrų dabar tikras skanumėlis.

Medaus pyragui su figomis prireiks (adaptuota pagal examiner.com, padažo negaminau)

kelios šviežios figos;
2 st. miltų;
2 a.š. kepimo miltelių;
1/4 st. cukraus;
2 š. kambario temperatūros sviesto (su kaupu);
3 kambario temperatūros kiaušiniai;
0,5 st. skysto šviežio medaus;
vanilės ekstrakto (ar vanilinio cukraus);

Figas nuplauname ir supjaustome riekelėmis.
Miltus, kepimo miltelius sumaišome.
Kitame inde sviestą gerai ištriname su cukrumi. Į šią masę po vieną įmušame kiaušinius, gerai išmaišome. Supilame medų, vanilės ekstraktą ir gerai išplakame. Po truputį plakdami suberiame miltų ir kepimo miltelių mišinį.
Masę dedame į skardą ar silikoninę kepimo formą, dekoruojame figos riekelėmis. Kepame apie 45-60 min 180 laipsnių orkaitėje.
Idealiai tinka su ledais.

Saldžiarūgštis slyvų padažas

2009-09-14T21:50:00.006+03:00

Neabejoju, jog ir Jūs turite sodą/kaimą, kuriuose kiekvieną ankstyvą rudenį dera itin maistingos uogos - slyvos. Derlingais metais (tokiais kaip šie) dažnai tenka sukti galvą kur jų visą kiekį panaudoti. Liūdna, kai važiuojant pro kaimus matyti galybė geltonų, bet jau krentančių ir pūvančių uogų. Ne itin mėgstamos jos pas mus. Tačiau be standartinės slyvų uogienės (t.y. slyvienės), galimybių daugybė. Tereikia gerai paieškoti internete.
Gavusi krepšį šių uogų ir prieš kurį laiką radusi receptą - neabejojau ką su jomis veiksiu. Jūsų dėmesiui - saldžiarūgštis slyvų padažas (pagal fatfreevegan.com) , idealiai tinkantis kepsniams ant grotelių.

500 g geltonų ar rausvų slyvų;
3-4 skiltelės česnako;
1 š. šviežios tarkuotos imbiero šaknies;
džiovintas čili pipiriukas (naudokite savo mėgstamiausius);
1 š. sojų padažo;
žiupsnis druskos;
cukraus (jei reikės paragavus).

Slyvas gerai nuplauname, pašaliname kotelius. Puode storu dugnu uogas užpilame vandeniu (kad jas apsemtų) ir verdame apie 20-30 min, kol odelės ima atsiskirti ir uogos ima težti.
Kitame inde įstatome koštuvą (arba naudojame tankią marlę). Nukošiame uogas. Likučius mediniu šaukštu pertriname (arba nusunkiame marlėje). Likusius kauliukus ir odeles išmetame.
Įkaitintoje keptuvėje keliuose šaukštuose vandens pakepiname smulkiai supjaustytą česnaką ir imbierą. Jei vanduo greit išgaruoja, įpilame dar, kad nesviltų. Supilame sutrintas uogas ir likusius produktus. Kaitiname ant mažos ugnies nuolat maišydami kol padažas ima tirštėti (apie 15 min). Paragaujame, jei rūgštoka (kaip buvo mano atveju) - įdedame cukraus, o jei per saldu - įpilame keletą lašų acto.

Skanių idėjų!

Trinta raudonųjų lęšių sriuba

2009-09-08T22:07:00.003+03:00

Netikėtu metu Lietuvoje (juk krizė), kai kitų žurnalų puslapiai akyse mažėja, popieriaus kokybė prastėja, į Olimpą aukštai iškėlęs galvą stiebiasi naujas skanus žurnalas. Karjerą pradėjęs po "Nuo...Iki" sparneliu, šiandien vienas pats drąsiai vilioja apetitą žadinančiais viršeliais ir puikiomis idėjomis. Nors pirmuose numeriuose akis kiek badė reklamos gausa, šiandien žurnalas atrodo jau kur kas rimčiau ir solidžiau. Turint omenyje, jog rinkoje turbūt nėra rimtos konkurencijos (na, išskyrus žurnalą "Geras skonis", kuris, deja, pasirodo itin retai ir labiau orientuotas ne į maistą, bet vynus), nenuostabu, kad gerbėjų būrys daugėja. Aš - viena iš jų.
Po ne itin sėkmingo šviežių burokėlių salotų bandymo pagal žurnalo receptą (kad ir kaip puikiai paruošti, kad ir kokiuose induose patiekti, jie man tiesiog neskanūs), kuris turėjo sukelti revoliuciją mano skonio receptoriams, ryžausi dar vienam bandymui. Šį kartą - Izraelio virtuvės sriubai, kurią pakeičiau kardinaliai: su garam masala ji tapo indiška, labai skani ir šildanti. Rudenėja juk!

Trinta raudonųjų lęšių sriuba:

1 š. alyvuogių aliejaus;
mažas svogūnas;
pusė saliero gumbo;
1 morka;
4 česnakų skiltelės;
1 nedidelė bulvė;
125 g raudonųjų lęšių;
1 l daržovių sultinio;
lauro lapų;
šviežiai maltų pipirų;
šlakelis citrinos sulčių;
1 a.š. garam masalos.

Troškintuve arba dideliame puode šaukšte alyvuogių aliejaus apkepiname smulkiai supjaustytą svogūną ir česnakų skilteles. Sudedame smulkiai pjaustytus morką, salierą, bulvę. Užpilame sultiniu, suberiame lęšius, supilame citrinos sultis, įdedame lauro lapus ir troškiname apie pusvalandį. Baigiant troškinti, išimame lauro lapus, sriubą pagardiname pipirais ir garam masala. Viską sutriname ir skanaujame.

P.s. iš tokio kiekio pagaminau 2 dideles lėkštes sriubos. Skanūs, maistingi ir sveiki pietūs.

Balandėliai su aštriais ryžiais

2009-08-25T20:59:00.003+03:00

Balandėliai man visad primena vaikystę. Tuos skaniuosius mamos gamintus suktinukus, idealiai išvirtus ryžius ir tobulą skonį. Sakoma, kiekvienam sava mama gamina skaniausiai pasaulyje. Nenuostabu, kad būtent balandėliai yra vienas iš tų nedaugelio patiekalų, kurių pasiilgstu nebevalgydama mėsos. Niekuomet nejaučiau poreikio mėsą kažkuo keisti. Ar soją dėti į visus patiekalus, ar vegetariškus kotletus kept (nors niekad ir mėsiškų nemėgau), ar kitus a la mėsiškus patiekalus perdirbinėt. Tačiau balandėlių pasiilgstu. Štai mano itin paprasta variacija (tiesa, skoniu tikrai neprimenanti mėsiškų balandėlių, tačiau labai veganiška ir soti).

Balandėliai su aštriais ryžiais:

garbanotojo kopūsto lapų;
mėgstamų ryžių (laukinių ir baltų mišinys tiktų idealiai);
čili pipiriuko (tinka smulkintas šviežias, džiovintas ar milteliai);
šviežiai malti pipirai;
mėgstamos prieskoninės žolelės (puikiai tinka petražolės);
pomidorų padažas (naminis ar šiaip geros kokybės)

Kopūstą verdame vandenyje, kol šiek tiek suminkštėja lapai. Ryžius išverdame ar išgariname garuose, kad būtų kuo biresni. Čiliukus susmulkiname. Į kiek atvėsintus ryžius suberiame visus prieskonius ir atsargiai išmaišome.
Ant lapo dedame po šaukštą ryžių įdaro ir susukame balandėlius. Pagardiname pomidoru padažu.
Skanaus.

P.s. aš pasigaminu daugiau ir užsišaldau. Puikus ir sveikas "fast food'as" :)

Tofu ir persikų stir-fry

2009-08-19T19:43:00.003+03:00

Jau ne kartą ne viename bloge skaičiau paburbėjimus, kad lietuvių kalboje labai mažai specifinių nelietuviškos virtuvės skanumynų pavadinimų. Argi įmanoma rasti atitikmenį nuostabiajam amuse-bouche? Arba kaip vadinti quiche?
Sukau galvą, kaip lietuviškai skambėtų stir-fry. Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodė sudėtinga užduotis. Tačiau idėjos į galvą nelindo. Troškinukas? Bet tai gana netikslu, nes troškinimosi ten nedaug arba apskritai nėra. Trumpai kepintos daržovės? Tačiau irgi toli gražu nuo teisybės :) Nusprendžiau vadinti daiktus tikraisiais vardais. Nors Jūsų originalūs pasiūlymai tikrai laukiami.
Kadangi parduotuvėse akis masina puikiai prinokę persikai ir nektarinai, ieškojau idėjų, kaip kitaip, ne tik valgant vienus, juos panaudoti virtuvėje. Neseniai į pašto dėžutę atkeliavęs vegetariantimes.com receptas buvo būtent tai, ko ieškojau. Sulaukusi tingaus savaitgalio, kuomet galėsiu sau ruošti pietus, ėmiausi darbo. Skonis pranoko lūkesčius, nors receptą gerokai koregavau pagal šaldytuvo turinį. Nuostabiai dera skoniai. Būtina pabandyti :)

Tofu ir persikų stir-fry (mano versija, adaptuota pagal vegetariantimes)

Padažui:

1/3 st. sojos padažo (puiku jei turite tokio, kuriame mažiau druskos);
2 š. acto (naudojau ryžių);
1/4 st. cukraus;
1,5 š. šviežiai tarkuoto imbiero;
2 š. smulkiai pjaustyto česnako;
2 š. kukurūzų miltų.

Stir fry:

15 g riešutų (naudojau žemės riešutus);
100 g kieto tofu;
1 persikas ar nektarinas;
300 g virtų šparaginių pupelių;
2 š. aliejaus kepimui;
garuose virtų ryžių garnyrui.

Sumaišome visus padažui skirtus produktus. Į padažą sudedame nusausintą ir mažais kubeliais supjaustytą tofu, riešutus ir paliekame 10 min marinuotis.
Aliejų įkaitiname wok keptuvėje (jei tokios nėra, tiks ir paprasta, tik gerai įkaitinta). Supilame padažą su tofu ir riešutais ir pakepame porą minučių. Sudedame persikus, supjaustytus skiltelėmis, šparagines pupeles ir pakepiname dar 2-3 minutes.
Patiekiame su ryžiais ar ryžių makaronais.
Skanumėlis ir labai sotu!
P.s. kadangi tofu labai trupėjo kepinant, trupinukai skaniai apskrudo ir buvo traškus.

Odė lietuviškos gėrybėms

2009-08-13T22:40:00.006+03:00

Sveiki sugrįžę po atostogų. Saulės nugarintais veidais, pailsėję bent porą savaičių, įmerkę kojas į ežerus, upes ar jūras. Turbūt nereikia ir atsiprašinėti dėl tokios didelės pertraukos. Atostogos juk, vasara :) Nors virtuvėje laiko šiek tiek praleidau, gaminau tik laiko patikrintus ir itin mėgstamus patiekalus. Laiko eksperimentams buvo labai mažai. Juk, kaip sakoma, 9 mėnesius laukiam vasaros, o kai ji ateina, daugelis nemokame ja džiaugtis ir išnaudoti visų šiltų dienų. Kartais pasvajoju, kaip gerai būtų gauti ilgas mokytojų atstogas :)) Deja, tenka mėgautis vos keliomis savaitėmis, tačiau ir to pakanka atgauti ramybę, nebeskubėti, atsipalaiduoti, išjungti telefoną ir paskanauti vasariškų gėrybių.
Labiausiai mėgstu neapdorotą ar mažai apdorotą maistą, taigi vasara - mano metas. Vargu ar daugelis supras, koks puikus desertas saldūs šviežutėliai agurkai iš sodo, pomidorais kvepiantys ( :) ) pomidorai ar svaiginančio aromato morkos.

Ir uogos. Kaip gi be jų. Nuo pat vaikystės jas mėgau labiausiai. Tiesą sakant, prasidėjus uogų sezonui, aš jų taip noriu, jog kartais baisu, jog viskas netilps ar nespėsiu išragauti :)) Ir mėgstu jas vienas. Be jogurto, be dribsnių, nesuplaktas kokteilyje, neiškeptas pyraguose ar neišvirtas uogienėse. Juk skaniausios - nurinktos nuo krūmo ir valgomos be priedų pas močiutę kaime. Uogų karalienės man - lietuviškos vyšnios. Joms nenusileidžia ir visų rūšių (ypač raudonieji) serbentai. Gaila, kad laikas uogomis džiaugtis toks trumpas. Guodžiuosi tuo, jog dar lietuviškų vynuogių sezonas artėja :) Ir daržovės greit pasieks patį įkarštį.

Tikiuosi, vasarą praleidot puikiai, spėjot išragauti visas sodo gėrybes ir esate pasiruošę rudens derliui.
Ir naujiems eksperimentams virtuvėje.
Ačiū už kantrybę.
Gražios ir skanios vasaros pabaigos.

Keksiukų krepšelis

2009-06-28T21:31:00.005+03:00

Kodėl lietuviai taip retai važiuodami į svečius vežasi naminius pyragus, užkandžius ir kitus skanėstus? Žinoma, itin paprasta ir neprasta užlėkti į artimiausią prekybos centrą, pagriebti kelių rūšių sūrio ir butelį vyno. Tačiau labai prasta pirkti saldumynus su nesibaigiančia eile konservantų, kurių skonis sintetinis, o spalvos, rodos, dažytos vaikišku flomasteriu...
Aš galbūt senamadiška, tačiau šį kartą važiuodama aplankyti draugės jaučiausi kaip Raudonkepuraitė iš pasakos :) Rankose turėjau senelio, kurio deja jau nebėra, pintą krepšelį, pilną kvepiančių, minkštutėlių tik iš orkaitės ištrauktų keksiukų.
Paprasta, šilta, miela ir jauku. Ypač tinkama vėsiam vakarui geriant arbatėlę iš Kretos ir gilių kavą su pienu. Skabant juodųjų-raudonųjų (aš juos taip dievinu) serbentų, aviečių krūmus, vyšnių ir trešnių medžius, ir (o kaip gi be jų) skanaujant milžiniškas braškes.

Keksiukų krepšelis susidėjo iš trijų rūšių keksiukų:
Naudojausi savo mėgstamiausiu, laiko patikrintu receptu be riebalų:

Pagrindinis keksiukų receptas:

75 g miltų;
30-40 g cukraus (priklausomai nuo įdaro saldumo);
1 kiaušinis;
100 ml pieno ar sulčių;
1 a.š. kepimo miltelių;

Kiaušinį gerai išplakame su cukrumi. Po truputį plakdami, supilame pieną.
Kitame inde sumaišome miltus ir kepimo miltelius. Į kiaušinio plakinį beriame miltų-kepimo miltelių mišinį ir gerai išmaišome.
Toliau leidžiame reikštis fantazijai :)

Keksiukai su datulėmis:
Supjausčiau keturias dideles šviežias datules ir įmaišiau į tešlą. Cukraus naudojau tik 25 g, nes datulės ir taip saldžios.

Keksiukai su kakava:
Į miltus įmaišiau šaukštą geros kokybės kakavos. Cukraus - 45 g.

Keksiukai su medumi ir obuoliais:
Pabaigoje įpyliau skystą medų, subėriau gabaliukais pjaustytus obuolius. Cukraus - 10 g. Pagardinau šlakeliu citrinos sulčių.

P.s. iš vieno bazinio recepto išeina 6 vidutinio dydžio keksiukai.
P.p.s. senoje publikacijoje kai kas skundėtės, jog keksiukai neiškilo. Kadangi šį receptą naudoju kokį 10-20 kartą, tikrai neteko nusivilti nė karto. Jei nepavyks, kaltę verskite orkaitei, nes receptas itin paprastas ir suklysti gaminant turbūt neįmanoma :)
P.p.p.s. kepkite tik silikoninėje formoje, kitaip skardą teks ilgai mirkyti, norint išvalyti :)

Svogūnų žiedai traškioje tešloje

2009-06-21T11:57:00.008+03:00

Yra tokių skanių, bet velniškai nuodėmingų užkandžių, kuriais pasilepinti galima tik savaitgaliais. Mažiau sąžinė priekaištus reiškia :)
Taigi, vakar vakare besiruošdami kino filmų vakarui, rinkdamiesi vyną, ruošdami kitus užkandžius velniškai užsinorėjom tešloje keptų svogūnų žiedų. Alaus namuose nebuvo, todėl atkrito bene pusė receptų. Šaldytuve neradau ir kiaušinių. Kadangi jų jau ryt gausime šviežutėlių iš kaimo, pirkti parduotuvėje atrodė gana beprasmiška. Taigi, atkrito ir visi kiti receptai :) Bet aš nebūčiau aš. Juk interneto platybėse turi būti kažkas veganiško. Ir yra, be abejo :)

Svogūnų žiedams traškioje tešloje prireiks (pagal Sweet beet and green bean):

1 didelio svogūno;
aliejaus kepimui.

Sausai "tešlai":

1/3 st. kukurūzų miltų;
1 a.š. druskos;
įvairių žolelių pagal skonį (originaliame recepte siūlomas bazilikas, rozmarinas, o aš naudojau petražoles ir džiovintus svogūnų laiškus).

"Šlapiai" tešlai:

0,5 st. kukurūzų miltų;
2 š. kvietinių miltų;
0,5 a.š. druskos;
nepilnos stiklinės vandens.

Svogūną supjaustome maždaug centimetro skersmens žiedais. Idealu, jei rasit "vienašerdį" svogūną, maniškis šerdis turėjo net tris, taigi išvaizdžių didelių žiedų buvo ne tiek ir daug.
Sausai tešlai skirtus produktus sumaišome.
Į kitą indą beriame sausus šlapios tešlos produktus ir po truputį maišydami pilame vandenį, kol gausime blynų tirštumo masę.

Keptuvėje įkaitiname aliejų.
Svogūno žiedą apvoliojame sausoje tešloje, tuomet dedame į šlapią, nuvarviname ir vėl dedame į sausą tešlą. Tokiu būdu tešla bus labai traški. Kepame apie 1-2 min iš abiejų pusių arba grūzdintuvėje.
Skaniausi dar šilti.

Trupininis rabarbarų ir braškių pyragas

2009-06-20T23:00:00.004+03:00

Tokio pašėlusio ir spontaniško kepinio turbūt dar niekad negaminau. Paprastai ruošimasis ir rinkimasis KĄ gaminti yra vienas iš malonių dalykų: apsvarstai, įsivaizduoji skonį, derini produktus, prisimeni likučius šaldytuve, kuriuos reikia greit suvartoti...
Šį kartą besivaikštinėdama po senamiestį spaudos kioske užtikau naują Laimos numerį. Besigardžiuodama braškėmis ir besišildydama saulute jį perverčiau ir radau pyrago receptą... Idėja fix - reikia išsikepti :) Turiu paminėti, kad šiaip sau to negaliu padaryti, nes ten kur gyvenu, orkaitės nėra. Bet kai labai norisi, įmanoma rasti išeičių. Pasigaminau trupinius, pakepinau rabarbarus, supakavau viską į indelius ir... išlėkėm pas maniškio tėvus orkaite pasinaudoti :)

Ypač skaniam, gaiviam ir puikaus skonio trupininiam rabarbarų ir braškių pyragui prireiks: (adaptuota pagal E. Lapinsko receptą žurnale "Laima" 2009 Nr. 7)
*4 porcijos

Trupiniams:

100g miltų;
100g lydyto sviesto;
50g rudojo cukraus;

Įdarui:

50 g. rudojo cukraus;
200 g rabarbarų;
200 g braškių;
25 g sviesto;
žiupsnis malto imbiero;
ketvirtadalio citrinos sulčių;

Trupiniams: cukrų, miltus ir lydytą sviestą maišome kol susidarys smulkūs trupiniai.
Įdarui: rabarbarus nulupame ir supjaustome norimo dydžio gabalėliais. Braškes stambiai supjaustome. Į keptuvę dedame sviestą, jam įkaitus dedame rabarbarus, braškes ir šiek tiek pakepiname maišydami ir po truputį pildami cukrų, imbierą bei citrinos sultis pagal skonį. Pakepiname kol rabarbarai suminkštėja.
Į keramikinį indą (iš kurio valgysime) pilame braškes su rabarbarais, užberiame juos trupiniais ir kepame 180 laipsnių temperatūroje 30-40 min, kol gražiai apskrunda.
P.s. Mano pyrago trupiniai kiek paskendo, nes braškės buvo skirtos staigiam sunaudojimui arba išmetimui, todėl išsiskyrė daug sulčių, bet skonis nuo to tikrai nenukentėjo.
Skonis vasariškas, lengvas, saldus, bet kartu ir rūgštokas. Puikus desertas savaitgaliui!
O kaip skanu dalintis :)

P.s. kodėl rabarbarai taip primena vaikystę? Kai pas močiutę kaime prie namo kampo augančius rabarbarus skindavom, cukruje aplipindavom ir valgydavom. Tokie gyvi prisiminimai, lyg į vaikystę grįžus :)

Pusryčiai prancūziškai

2009-06-14T17:38:00.005+03:00

Tais tingiais savaitgalio rytais, kai pusryčiai pramiegoti, ir beveik pietų metas, leidžiu sau pasilepinti. Serija Top Chef, puodas (juk puodeliu jo neišeitų pavadinti) žalios arbatos, prancūziškas batonas ir nuostabaus skonio varškės užtepas. Rodos, imu iš naujo atrasti "Iki" parduotuvės pasiūlą. Ten galima rasti tokių dalykų, kurių niekur kitur neteko matyti. Puikiausias pastarojo meto atradimas - tas nuostabus varškės užtepas su maloniai diegiančiais pipirais be visokių dervų ir kitokio šlamšto, kurį bando įsiūlyti lietuviškos užtepus gaminančios įmonės. Reikėtų paminėti ir salotų "džiovyklą", be kurios neišsivers nė vienas salotų mėgėjas (juk visiems iškyla klausimas kaip sausinti nuplautas salotas, kad vandens neliktų lėkštėje). Ir dar puikių sufle indelių radau, ir apkepėlėms molinių indų... Nereikia ir sakyti, jog lankstinukai su Lino patarimais ir receptais labai puikiai nuteikia. "Iki" marketingo specialistai tikrai gerai dirba :)

Taigi, puikiems savaitgalio pusryčiams prireiks:

Tik pabudus ryte nužingsniuoti iki artimiausios parduotuvės, kurioje būtų galima rasti šviežią minkštutėlį prancūzišką batoną, mėgstamo varškės užtepo ir graikinių riešutų;
Grįžus namo užsikaisti arbatinį arbatos, supjaustyti batoną, užtepti varškę, paskaninti riešutukais. Visą šitą gėrį susidėti ant padėkliuko, nusinešti į svetainę ar lovą ir smaguriauti.
Puiki dienos pradžia garantuota!

Aštrus pupelių troškinys

2009-06-14T16:54:00.004+03:00

Kone tradicija tapo lietingi savaitgaliai. Darbe vis juokaujam, jog jau keletą savaitgalių atvėsta, o po to pirmadieniais vėl sušyla. Nėra teisybės :) Nėra galimybės ir saulės spinduliais pasilepinti, ir po mišką pasivaikštinėti, ir net tas nuostabias vasariškas sukneles iš spintos išsitraukti.
Šį savaitgalį lietus buvo ne tik įprastai nemielas, tačiau dar ir keliantis nemenką galvos skausmą. Mat vienas šuo, atostogaudamas Rūgpienių kaime (supraskit, pas mus ;) ), turi laaaaabai ilgą kailį ir jo murkdymas balose mūsų nė kiek nežavi. Komiškų situacijų, kai paskui šunį bėgiojome su skėčiu šį rytą, kaimynai matė į valias :)
Sekmadienis namuose turi ir privalumų: daug laiko namų tvarkymui, knygų skaitymui, puikių filmų ar šou žiūrėjimui. Na ir žinoma, maisto gaminimui. Ar kurį eilinį vakarą po darbo gaminčiau pupelių troškinį? Tikrai ne. Tačiau savaitgalis tam puikiai tinka. Nemaišykit manojo su chili con carne. Tai tik aštri ir gana tolima variacija šio troškinio tematika. Tačiau tikrai labai skani ir soti, be abejo.

Aštriam pupelių troškiniui prireiks (3 porcijos):

120 g baltų džiovintų pupelių;
50 g raudonų džiovintų pupelių;
20 g šaldytų žirnelių;
skardinės konservuotų pomidorų;
1 didelis svogūnas;
3 skiltelės česnako;
2 džiovinti čili pipirai;
žiupsnis druskos;
truputis šviežiai grūstų pipirų;
šlakelio alyvuogių aliejaus;
tarkuoto mėgstamo sūrio.

Pupeles pamerkiame vandenyje ir paliekame per naktį. Ryte išverdame ir nusausiname.
Svogūną smulkiai supjaustome, česnako skilteles susmulkiname. Troškinimo puode įkaitiname aliejų. Jame keletą minučių pakepiname svogūną, česnaką ir smulkintus čili pipirus. Supilame pomidorus, pupeles, žirnelius, įpilame šiek tiek vandens ir troškiname ant nedidelės liepsnos 30-40 min. Baigiant troškinti, pagardiname druska, pipirais ir užtarkuojame norimo sūrio.
Skanumėlis!

Meduje marinuota vištiena

2009-06-03T19:59:00.004+03:00

Mėsą gaminu retai. Labai labai retai. Na, kokius 2-3 kartus per metus. Visų pirma, nėra poreikio - pati juk nevalgau, visų antra - sunku būtų gaminti valgomą maistą nelabai skonį įsivaizduojant. Tačiau vakar vėlai vakare maniškis ištraukė gabalėlį vištienos ir klausiamomis akimis prašė idėjų. Aš ir pasiūliau keletą. Išsirinko puikų receptą iš gėrybių neišsemiamos Eglės žaidimų aikštelės. O aš pagaminau.
Galiu trumpai pasakyti, jog tokie epitetai kaip "tobula", "nerealus skonis" ir kt. taikliai apibūdino vakarienę.
Mano nedidelės improvizacijos meduje marinuotai vištienai gaminti:

250 g vištienos krūtinėlės;
1 š. medaus;
1 š. sojos padažo;
1 a.š. tarkuoto imbiero;
šlakelis sėmenų aliejaus;
2-3 mažytės džiovintos aitriosios paprikos;
1 skiltelė česnako;
alyvuogių aliejaus kepimui;
šviežių svogūnų laiškų.

Česnako skiltelę ir čili paprikas susmulkiname. Medų pašildome kad suskystėtų, pilame sojos padažą, sėmenų aliejų, beriame imbierą, paprikas ir česnaką. Šiame gerai išmaišytame marinate sudedame juostelėmis pjaustytą vištieną ir marinuojame 15-30 min (15 min tikrai užteko).
Keptuvėje įkaitiname šlakelį alyvuogių aliejaus, sudedame vištieną su visu marinatu ir kepame. Baigiant kepti, įmaišome smulkintus svogūnų laiškus.

Valgoma su ryžiais.

P.s. atsiprašau už ne itin geros kokybės nuotraukas. Teko fotografuoti vėlai vakare, nes juk rytui neliko :)

Skaniausi dribsniai pasaulyje

2009-06-01T21:18:00.005+03:00

Aš - dribsnių mergaitė. Metus pusryčiams kasdien valgydavau tik juos. Kol pabodo. Ne, ne dribsniai, o "Smilgelės" ir "Fiji" skoniai :) Kadangi pieno negeriu, o papasti (be jokių cukrų, šokolado, cinamono ir kitų priedų) avižiniai dribsniai su natūraliomis obuolių sultimis nelabai skanūs (sulčių iš pakelių stengiuosi vengti), ėmiau valgyti juos vienus. Pasiskanindavau razinomis ar riešutėliais. Namiškiai mano užkandėlę vadindavo šienu...iki tos akimirkos, kai pagaminau skaniausių pasaulyje dribsnių su medumi. Receptą radau pas Eglę, ir jo išskirtinumo dėka (nereikia orkaitės!), gaminau tuojau pat. Ir jau ne kartą. O bent 10 kartų tai tikrai :)
Negalėjau nepasidalinti šiuo nuostabiu atradimu, kadangi puikiam skoniui nė iš tolo neprilygsta visi parduotuviniai dribsniai. Tik atsargiai, paragavus, tikrai sunku sustoti :)
Eksperimentavau ne kartą ir išsirinkau skaniausią derinį: dribsniai su lazdyno riešutais ir džiovintomis spanguolėmis. Dalinuosi juo su jumis (receptą modifikavau norėdama sumažinti kalorijų ir cukraus kiekį):

400 g penkių grūdų dribsnių (NE greito paruošimo, o paprastų);
75 g lazdyno riešutų;
75 g džiovintų spanguolių;
20 g sviesto arba riešutų aliejaus;
1,5-2 š. natūralaus medaus;

Sviestą (aliejų) ir medų išlydome ant vandens vonelėje ant nekarštos ugnies ar mikrobangėje. Kuo mažesnė bus temperatūra, tuo daugiau gėrybių išliks meduje.
Įkaitiname keptuvę. Beriame dribsnius, riešutus, spanguoles. Ant jų užpilame sviesto ir medaus mišinį. Nuolat maišydami kepiname ant mažos/vidutinės ugnies. Svarbu nesudeginti! Kepimo procesas užtrunka apie 10 min. Tokiu būdu paruošti dribsniai bus birūs (naudojama mažai riebalų).
Riešutukai smagiai apskrunda ir atskleidžia savo nuostabų skonį. Spanguolių rūgštumas puiki atsvara saldžiam medui. Puikūs pojūčiai!

Patiekti su pienu, sultimis, arbatėle ar jogurtu. Aš kramsnoju su knyga rankose saulei besiritinėjant danguje tingiais sekmadieniais balkone :)

Ar bereikia sakyti, kad dribsnių iš parduotuvių jau nebeperku?

Keptas tofu

2009-05-19T22:19:00.005+03:00

Vis dar neapsisprendžiu, tofu tai jis ar ji :)) Įdomu kaip yra iš tiesų, nes, įtariu, kalbininkai apie tokį dalyką nė girdėję nėra. O taisyklingai rašyti juk norisi.
Mano patirtis su tofu nėra tokia didelė, kaip galėtų atrodyti (ir galėtų būti). Nors nevalgau mėsos, poreikio ją kažkuo keisti nėra. Nemėgstu ir kepsnių visokių, na viso to, kas aliejuje skrudinta (išimčių aišku yra, pvz.: dėl čekiško sūrio kepsnio nueičiau pėsčiomis į Ameriką.. :) ). Taigi, tofu naudojau labai jau neoriginaliai - kaip sūrį sumuštiniams: supjaustau riekelėmis, dedu ant skrebučio, pagardinu kokiomis nors žolėmis ir valgau. Nuostabieji amerikiečių (ir ne tik) veganiški blogai dėl tofu tiesiog pamišę: gardina sriubas, silken tofu deda į desertus, o kur dar kepsneliai, marinuotus įvairiausiais būdais. Nusprendžiau pabandyti, būtinai. Rytoj besibaigiantis tofu galiojimo laikas šitą reikalą kiek paspartino. Taigi, mano pirmasis bandymas susidraugauti su tofu kepsneliais. Perskaičiusi galybę receptų ir neradusi tokio, kuriam visų produktų būtų namuose, improvizavau pagal Indrę. Skonis buvo itin puikus. Nesitikėjau net :)
Taigi, tofu kepsneliams prireiks:
Mano marinatui:

2 š. vyno acto;
3 š. sojų padažo;
1 a.š. riešutų aliejaus;
sutrintos česnakų skiltelės;
imbiero (naudojau džiovintus miltelius).

Tofu prislegiame kokiu nors sunkiu daiktu (tam puikiai tiko sumuštinių keptuvė :) ), kiek palenkiame kad skystis galėtų ištekėti ir paliekame pusvalandžiui. Norint pašalinti dar daugiau skysčio, apvyniojau popieriniais rankšluosčiais ir gana stipriai spaudinėjau ranka. Servetėles keletą kartų keičiau. Nusausintą tofu supjaustome norimo dydžio gabalėliais. Marinatui visus produktus sumaišome. Kubelius sudedame į maišelį, užpilame marinatu ir paliekame pasimarinuoti bent pusvalandžiui, vis pakratydami, kad tolygiai pasiskirstytų.
Keptuvėje įkaitiname šlakelį riešutų aliejaus ir sudedame kubelius. Kepame iš visų pusių (jei norime tolygiai), arba taip, kaip pavyksta :) Kepan,t dalimis supilame marinatą, kuris gana greit išgaruoja palikdamas puikų aromatą.

Štai ir viskas, skanaujame su ryžiais, balandos sėklomis ar daržovėmis. Aš ryžių su sojos padažu fanė, taigi ir valgiau su jais.
Tikrai labai skanu ir neriebu.

Pavasario salotos su grūdėtąja varške

2009-05-17T23:34:00.003+03:00

Pavasariui įsibėgėjus, kasdienine mano tradicija tapo apsilankymas Šilainių turguje. Ten ieškau ne visą dieną stovinčių lenkiškos produkcijos perpardavinėtojų, bet moteryčių, auginusių daržoves savo rankomis.
Velniškai mėgstu ridikėlius. Jų sezono pradžia džiaugiuosi turbūt labiau nei braškėmis :) Paprastai ridikėlius valgau kaip "desertą" po vakarienės ir vienu ryšeliu neapsiriboju (taip, kalta :) ). O jei jie aštrūs... I'm in heaven :))
Kartais norisi eksperimentuoti, taigi siūlau labai paprastas, skanias ir sočias salotas su grūdėtąja varške, kurios idealiai tiks vakarienei, kai norisi kažko lengvo, bet kartu ir sotaus. Prireiks:

lietuviškų salotų (galima naudoti ir kitokias);
lietuviškų ridikėlių (šiukštu ne lenkiškų vandeningų ir tuščiavidurių);
lietuviškų agurkėlių (mažyčių);
pomidoro (šito lietuviško dar nė su žiburiu nerasim, deja);
grūdėtos varškės (šį kartą naudojau su pievagrybiais);
šviežiai grūstų pipirų;

Salotas suplėšome, išdėliojame jomis lėkštę. Agurkus, pomidorus ir ridikėlius supjaustome. Viską beriame į lėkštę, viršuje dedame grūdėtą varškę ir pabarstome šviežiai grūstų pipiriukų.
Skanumėlis!

Atostogos Rūgpienių kaime

2009-05-17T22:42:00.006+03:00

Reikėtų pripažinti, kad ne atostogos tai buvo, o tik pora laisvų dienelių. Ir kaimas ne Rūgpienių, bet toks pat jaukus ir mielas. Visgi pavadinti skambiai norėjosi :)
Turbūt nuo pat vaikystės taip puikiai neleidau dienų kaime. Grynas oras, vėsa, ramybė. Gyvenant mieste dažnai pamirštu kaip skamba tyla. Buvo iš tiesų gera.
Belakstydami po bundančias pievas su šunimi radom draugiškai nusiteikusių gyvūnėlių.

Kuriems už draugystę padėkojom. Kuo kitu, jei ne maistu :)

Temstant dygių kamuoliukų pievose daugėjo. Stebėjomės, iš kur jų tiek daug :)

Koks poilsis gamtoje be maisto, kepto žarijų kaitroje. Mėsą mėgstantiems, tradiciniai minkštučiai šašlykai, marinuoti majoneze su šviežiai grūstais pipirais ir druska. Na o man. Man baklažanai :)

Visi vieningai nusprendė, jog skonis kaip žuvies :)

Kaip jūs kepate daržoves? Ar marinuojate? Jei taip, kokius marinatus naudojate? Ar mėgstate kepti daržoves, ar duoklę atiduodate tradiciniams šašlykams? Mano giminaičiai kraipė galvas ir stebėjosi, kaip galima valgyti daržoves (kad ir žuvies skonio), kai ant stalo garuoja šašlykai :)

O čia mano visiškos ramybės dienų draugas. Kuris iš pradžių džiaugėsi laiasve, žole ir vėsa. Bet kitą dieną namo grįžti norėjo labiau nei visi. Taigi, sad face nesitraukė iš jo mielo snukučio :)

Pusryčių sumuštiniai

2009-05-17T11:15:00.003+03:00

Mano gyvenime buvo daug įdomių etapų, susijusių su pusryčiais. Vaikystėje neįsivaizdavau ryto be sumuštinio su sūrio riekele, vėliau lioviausi pusryčiauti ir valgydavau tik pietus. Studijų metais vėl grįžau prie sveiko gyvenimo būdo ir daugiau nei metus kasdien ryte skanavau dribsnius su jogurtu. Pabodo :)
Todėl jau kuris laikas ieškau vis naujų, įdomių ir sveikų idėjų.
Mano pastarojo meto favoritas - traputis su tofu ir daigintomis pupelėmis, kuriam prireiks:

mėgstamų trapučių (šiuo metu ypač patinka tokie apvalūs, ruginiai);
tofu užtepo (ypač mėgstu naująjį su krapais);
daigintų pupelių.

Užtepam, pabarstom ir skanaujam su arbatėle.
Energijos pliūpsnis garantuotas :)

Sulčių-pieno kokteilis

2009-05-09T19:26:00.003+03:00

Pastaruoju metu gaminu itin mažai. Ne, ne laiko trūkumas šį kartą. Ir ne įkvėpimo dingimas. Kalta turbūt šildanti saulė, slopinanti apetitą. Ir gana sotūs pietūs, kai vakare grįžus namo mažai ko norisi.
Tačiau tingiais šeštadieniais mėgstu save palepinti. Šiandien tai - gaivinantis, sotus ir skanus kokteilis. Gaminamas itin paprastai, variacijų galybė, todėl nusibosti tiesiog negali. Tiesa, ryte plakti nėra itin patogu, kai kiti namiškiai miega, todėl plaku popietei su knyga rankose - idealus desertas.

Taigi, pieno-sulčių kokteiliui prireiks:

ledo kubelių;
lieso pieno (galima naudoti sojų (jei žinote kur rasti ekologiško sojų pieno miltelius, labai padėtumėt :) );
mėgstamų sulčių (naudojau apelsinų);
mėgstamų vaisių (naudojau apelsiną).

Ledukus smulkiai sutraiškome elektriniu plaktuvu ar rankomis.
Į plakimo indą dedame kiek susmulkintus vaisius, pilame pieną ir sultis (jums patinkančiomis proporcijomis. Aš pieno pilu labai mažai). Ir suplakame.
Į stiklinę dedame sniegutį (traiškytą ledą), užpilame kokteiliuku, papuošiame vaisių skiltele ir mėgaujamės.

P.s. labai puikiai tiktų ir kokios ypatingos uogienės šaukštelis.

"The essential vegetarian cookbook"

2009-04-26T20:04:00.005+03:00

Penktadienį po darbo (kaip smagu, kad penktadieniais dirbam iki 4, taigi dar visa diena prieš akis), sprendžiau nuolatinį galvosūkį - sporto klubas ar pasivaikščiojimas senamiestyje smagiai šildant saulutei. Paprastai renkuosi pirmąjį variantą, nors treniruotės ir tenka laukti gana ilgai, tačiau šią savaitę tinguliukas nugalėjo :) Ir ne veltui. Netyčia užsukus į knygyną ir pamačius krūvą nuolaidų angliškoms kulinarinėms knygoms, širdis spurdėjo ir džiaugsmo. O rinktis tikrai buvo iš ko. Kad neišėjau tuščiomis, turbūt nereikia ir sakyti. Mano pirkinių krepšelyje - dvi labai skirtingos knygos. Šiandien trumpai apie vieną iš jų.
Tai - pirmoji vegetariškų patiekalų knyga anglų kalba mano kolekcijoje.
Sužavėjo įvadas ir nuostabios fotografijos. Detali informacija kiek ir kokio gėrio galime rasti grūduose, vaisiuose, uogose. O standartinė maisto piramidė (žinoma, be mėsos) dar kartą patvirtino, kad toli gražu ne kasdien pavyksta maitintis tinkamai.
Nustebino receptų gausa ir įvairovė (indų, italų, prancūzų, kinų virtuvės perliukai).
Neabejoju, jog ne vienas receptas bus išbandytas mano virtuvėje.

Reziume: standartinė įdomių ir įvairių receptų knyga su naudinga įžanga apie vegetarizmo principus. Rekomenduoju.
8/10

O čia šiandieniniai nuostabūs pusryčiai pagal šios knygos receptą.
Omleto ritinukai:
4 kiaušiniai;
2 š. vandens;
1 a.š. sojos padažo (aš pyliau daugiau);
riešutų aliejaus.

Kiaušinius, vandenį ir padažą plakame apie porą minučių. Penktadalį (šeštadalį) masės pilame į aliejumi kiek pateptą keptuvę ir kepame kol pagelsta.
Išėmę gardiname norimais skanėstais. Mes naudojome pomidorų padažą, kaparėlius, salotų mišinį, sūrį. Suvyniojame ir supjaustome norimo dydžio gabalėliais aštriu peiliu.
P.s. iš tokio kiekio pagaminau 6 nedidelius omletus - ritinukus.
Skanumėlis :)

Jamie Oliver "Mano Italija"

2009-04-19T21:01:00.007+03:00

Šeštadienį pramerkusi akis jau žinojau, koks bus pirmos dienos dalies planas. Pastaraisiais metais tapau tikru "vyturiuku", nors net mokyklos laikais buvau visai "pelėda". Nubusti prieš 8 savaitgalį daugumai atrodo beprotybė (kai neturi vaikų, reikalaujančių dėmesio, ar šuns, norinčio pasivaikščioti), bet kad nepavyksta miegoti ilgiau. Ankstyvi rytai turi daugybę privalumų: spėju ir pusryčius pasigaminti, ir į daržovių turgų nulėkti, ir sporto klube pabūti. Vienam tokiam aktyviam rytui baigiantis išpildžiau savo mažytį norą - apsilankymą mėgstamiausiame knygyne. Niekur kitur neradau tokios šiltos aplinkos, tokių mielų ir visuomet pasiruošusių padėti pardavėjų. Taigi ir šį šeštadienį, prieš išgeriant tradicinės kavos "Caffe mio", užsukau į knygyną. Lentynose išdėliotos Oliverio knygos liudijo, kad šis vyrukas ir Lietuvoje rado būrį gerbėjų. Niekada nebuvau viena iš jų, tik džiaugiausi, kad maisto gaminimas tampa populiarus ir tokie paprasti žmonės sugeba pasiekti tiek daug. Pirmąją jo knygą gavusi dovanų kiek nusivyliau (apie ją vėliau) - mane knygoje, kaip ir jo laidose, kiek gąsdino "šlakelis" alyvuogių aliejaus, kuris virsta beveik stikline; mėsos kepsniai varvantys taukais; purvini laikraščiai; neplautos daržovės ir pan. Betgi šis vyrukas turi parako. Ir naujoji knyga juk apie Italiją (kodėl mes visi taip mėgstam šios šalies virtuvę, a? :) ). Taigi nė nepastebėjau, kaip iš knygyno išėjau su knyga rankose. Besigardžiuodama kavos puodeliu ėmiau vartyti ir skaityti. Sužavėjo. Ypač nuostabios nuotraukos (toji, kurioje Jamie plauna daržoves apskritai tobula).
Ir puikūs komentarai.
Ir smagus pasakojimo stilius.
Ir, be abejo, receptai.
Esu pasiruošusi išbandyti ne vieną jų. Italijos virtuvė puikiai pritaikyta vegetarams, o ir šioje knygoje bene pusė receptų yra tinkami jiems arba gali būti tinkami su mažomis modifikacijomis. Tikrai neabejoju, kad artimiausiu metu gaminsiu crostini su įvairiais užtepais (iš pradžių kepsninę įsigyti reikia); polentą; minestrone; pappa al pomodoro; makaronus su avinžirniais; žirnių sriubą ir dar galybę kitų.

Tikrai gera knygą mylintiems Italiją ir jos maisto kultūrą.
Ir mėgstantiems Oliverį, be abejo.
Ir mėgstantiems ne tik sausus receptus, bet ir smagius pasakojimus.

Įvertinimas: 9/10

O čia įrodymas, jog nesnaudžiau ir jau tą pačią dieną įkvėpta gaminau puikų Sicilijos baklažanų troškinį. Žinoma, maniškis buvo su kur kas mažiau aliejaus, bet tikrai labai gardus. Nedrįstu net spėlioti, koks nuostabus jo skonis būtų, jei mano baklažanai ir pomidorai būtų ką tik iš daržo... Gerai, kad artėja vasara.

Makaronai su pomidorų padažu

2009-04-19T20:12:00.006+03:00

Kai saulė ima šviesti vis labiau, kai lauko katinai tingiai šildo pilvus ant pievutės, kai nuo pat ryto girdisi šurmulys už lango, kai parke tiek daug žmonių... imi pajausti, kad pavasaris pagaliau atėjo. Pumpurai sprogsta vis sparčiau, o žolė želia, rodos, ne dienomis, o valandomis. Tokiomis sekmadienio popietėmis norisi kuo daugiau šviežio oro ir gamtos. Ne, ne tik sočių pusryčių balkone čirškiant zylėms ir žvirbliams, ne tik skaičiuojant pirmuosius mylimų kaktusų žiedus nedrąsiai besiskleidžiančius prieš saulę. To nepakanka, nes norisi bent parko takeliais pasivaikščioti. Taigi ir pietus šį sekmadienį gaminome itin greitus, kad kuo daugiau laiko liktų, tačiau labai gardžius ir sveikus.
Keista, kad aš iš tiesų mėgstu makaronus, bet labai retai juos gaminu. Vakarienei tai jau per sunkus maistas, todėl darbo dienomis pasigardžiuoti jais netenka, lieka savaitgaliai, kurių ne taip ir daug :) Šiandien greitiems pietums puikiai tiko lentynoje pamiršti tagliatelle su špinatais. Ir pomidorų padažas. Turiu pastebėti, jog gana skeptiškai vertinau ne namuose gamintus pomidorų padažus. O dažnas lietuvių įprotis beveik į visus patiekalus krauti kečupą man atrodo mažų mažiausiai keistas. Tačiau kartą lentynoje akis užkliuvo už dailios etiketės, sudėties be konservantų... Pabandžiau ir nenusivyliau. Ką ten nenusivyliau, apsėdo mane tas padažas :)) Taigi ir šiandien pamačiusi jiems akciją saviškio paklaususi ar mums užteks dviejų, paėmiau tris :) Dėl viso pikto ;)
Taigi, jei dar neragavote, ar turite kokį kitą mėgstamą tirštą pomidorų padažą, šis elementarus receptas kaip tik tada, kai tikitės sočių, gardžių ir greitų pietų.
Makaronams su pomidoru padažu prireiks:

mėgstamų makaronų;
mėgstamo tiršto pomidorų padažo;
keleto lapelių bazilikų (kaip gi be jų? :) );
keleto kaparėlių;
šviežiai maltų pipirų.

Visa kita - paprasta. Išverdame makaronus, pašildome padažą. Makaronus nukošiame, dedame padažą, gardiname pipirais, kaparėliais ir bazilikais. Ir viskas.
Kartais pagalvoju, kodėl studijų metais tokių skanumynų nevalgydavom :)

O čia keletas ryškių spalvų akims, po žiemos pilkumos taip jų išsiilgusioms.

Super skanios žalios salotos

2009-04-18T17:14:00.005+03:00

Ar esate ką nors girdėję apie miškinį (arba meškinį) česnaką? Tai tokia itin įdomi žolė, auganti miške, kvepianti česnakais ir skoniu prilygstanti jiems. Ir itin gausi vitaminais. Po ilgos žiemos naudingų medžiagų organizme paprastai trūksta, todėl po Velykų gavusi nemažą ryšelį miškinio česnako lapelių ėmiausi gaminti žalias salotas vakarienei. Tobulas išbaigtas aštrokas skonis. Būtent taip, kaip mėgstu labiausiai.

Žalioms salotoms prireiks:

keleto lapų Pekino kopūstų;
agurko;
poro stiebo;
miškinių česnakų;
itališkų crostini su česnakais.

Pekino kopūsto lapus suplėšome rankomis ir padengiame lėkštę. Agurką supjaustome kubeliais, porą - plonais griežinėliais. Miškinius česnakus suplėšome arba supjaustome peiliu. Pagardiname alyvuogių aliejumi, šviežiai maltais pipirais ir druska. Užbarstome nuostabių česnako skonio crostini'ų.

Mėgaujamės. Ilgai ir ypač skaniai.

O čia kelios nuotraukos apie tai, kad pavasaris ne tik mano lėkštėje, bet ir už lango :)
Drąsiai pro senus lapus besistiebianti žolė ir mažos besišypsančios geltonos saulutės

Kai lauke + 19, galima rasti sniego :) Štai jums įrodymas.

Ir kaip gi be pagrindinių gėlių...

...dainuojančių apie pavasarį...

Veganiškos savaitės rezultatai

2009-04-18T16:27:00.004+03:00

Turbūt nuolatiniai skaitytojai pamena apie mano (turbūt daugumai atrodantį keistai) norą - savaitę maitintis veganiškai. Nors pagundų būta tikrai daug, galiu didvyriškai prisipažinti - pavyko :)
Kadangi veganiškoji savaitė baigėsi prieš pat Velykas, sekmadienį iš ryto su šeima jau skanavom virtus kiaušinius su nuostabiais krienais.
Bet apie viską iš pradžių.
Pirmoji bei antroji dienos praėjo puikiai: savaitgalis, marios laisvo laiko ruošiant patiekalus ir skanaujant pačius mėgstamiausius - rizotą ir daržovių sriubą. Pusryčiams skanaudavau traškius "duoniukus" su pomidoru padažu (žinoma, su bazilikais), o vakarienei puikiai tiko įvairios salotos.
Visgi, prasidėjus darbo savaitei teko susidurti su daugybe sunkumų. Pietauti tai nebuvo kur :)
Kadangi turiu galimybę kartais pabėgti iš ofiso darbo reikalais, tą savaitę kaip tik buvo keletas progų. Jau audžiau mintis kaip skaniai pietausiu Radharanėje. Tik, deja, nuvykus teko smarkiai nusivilti, nes patiekalų be panyro buvo tik trys: du iš jų su dauuug paprikos (apie tai, kaip stipriai mano uoslė negali pakęsti jos kvapo, turbūt jau minėjau) ir pyragėlis su daržovėmis. Teko pasirinkti pastarąjį ir gana nykiai sukramsnoti jį su puodeliu arbatos ofiso "virtuvėje". Jokių prašmatnių pietų, kaip kad buvo tikėtąsi.
Kitas dienas kaip visada neturėjau galybės laiko ruošti pietus rytojui, todėl pagrindinį racioną sudarė dribsniai (taip taip, tie patys paprasčiausi, avižiniai su riešutais ar džiovintais vaisiais) ir daržovių sriubytės. Sakysit nykoka? :) Bet kai žinojau, jog savaitė greit baigsis, nepabodo.
Reziumuojant turiu išskirti kelis svarbiausius dalykus:

Pagerėjo virškinimas (pieno produktus mano skrandis virškina su šiokiomis tokiomis "pretenzijomis").
Visada lydėjo lengvumo jausmas. Jokio persivalgymo, jokio sunkumo.
Nuolat taip maitinantis tektų stipriai sukti galvą - ką gi valgyti. Ypač žiemą.
Tektų atsisakyti pasisėdėjimo su draugais kavinėse ar prie kavos puodelio: juk niekada nežinai, kaip ir iš ko maistas pagamintas. Be to, daugumoje maitininmo įstaigų net salotų be mėsos ar sūrio sunku rasti.
Padariau išvadą, kad aš visgi nesu priklausoma nuo sūrio :) Maniau kad bus labai sunku, tačiau jo visiškai netrūko.

Ko iš viso to išmokau? Kad reikia tik labai norėti. Tuomet randi būdų kaip.
Iš visų gamintų pietų įamžinti pavyko tik rizotą, nes buvo gamintas tingią šiltą sekmadienio popietę, kuomet atidariau valgymo balkone sezoną. Pasikartosiu, bet rizotą galėčiau valgyt kasdien. Geriau nebūna. Jei jums kiltų klausimų kodėl keista spalva,- jis buvo gamintas su rosso vermutu.

Gyvas maistas (Raw food)

2009-04-03T21:24:00.002+03:00

Apie gyvo maisto šalininkus sužinojaus prieš kiek daugiau nei metus prenumeruodama eilę amerikietiškų maisto blogų. Siūlomi patiekalai "kvepėjo" egzotika: kanapių pienas, sėklų duonelės, džiovinamos džiovintuvuose (angl. dehydrator). Tiesa, šis bei tas pasirodė gana žemiška, o ir ypatingų produktų nereikėjo (p.s. gal visgi kas radot lietuvoje agavos sirupą?), todėl receptai saugiai "nugulė" kompiuteryje ir laukia šviesios dienos. Tuo mano domėjimasis baigėsi. Sunku įsivaizduoti, kaip gyvenant mūsų klimato zonoje, kuomet beveik daugiau nei pusę metų trunka tamsusis periodas, įmanoma maitintis gyvai. Žinoma, burokai, bulvės, morkos, moliūgai, obuoliai, kopūstai išsilaiko visą žiemą, ir grūdų prisidaiginti galima, tačiau aš tokio iššūkio savo gyvenime neįsivaizduoju.
Šiandien turėjau progą apsilankyti virėjo Lino Kesmino (jeigu kas negirdėjote apie jį) paskaitoje apie gyvą maistą. Pagyrimai , tikrai labai stengtasi surinkti visą svarbiausią informaciją ir pateikti ją glaustai (fermentai, enzimai, toksinai ir t.t.). Po paskaitos (Linas suteikė vilties, kad bus ir antroji - labiau praktinė - maisto gaminimas) akyse prašviesėjo ir aš iš tiesų supratau, kuo termiškai neapdorotas maistas yra naudingas žmogui ir jo virškinimui. Keletą išsakytų idėjų ateityje tikiuosi pritaikyti praktikoje (pusryčiai su stikline šviežiai spaustų daržovių sulčių, - skamba itin viliojančiai, tiesa). Reikės išmokti daiginti grūdus, nes paskutinius kartus vis sudžiovindavau ar supūdžiau, o jų skonis tikrai paįvairina net ir paprasčiausias salotas.
Kadangi niekad neturėjau minčių, kad kada nors gyvenime būtų įmanoma taip maitintis, paskaita mano požiūrio ir nepakeitė. Tačiau suintrigavo mesti iššūkį sau. Bandysiu (skamba kaip išankstinis atsiprašymas už nesėkmę :) )... Ne, nebandysiu, o tiesiog visą savaitę maitinsiuosi veganiškai. Pažiūrėsim ar nepritrūks entuziazmo ir idėjų. Jau dabar suku galvą, kur teks pietauti darbo metu, mat ten, kur paprastai pietaujame, galiu rinktis tik iš trijų variantų: graikiškų salotų, lietinių su varške bei varškės apkepo :) Na o dabar net ir jų neliks.
Pažadu papasakoti kaip man seksis ir gal net keletą įdomių receptų išbandyti, jei tik darbai labai neprispaus.
Wish me luck :)

P.s. Linas sukūrė tinklalapį gyvasmaistas.lt. Kaip pats minėjo, ten tik pradinė informacija. Tikiuosi, laikui bėgant jos bus daugiau. Galbūt ir receptų pavyks sulaukti.

Pica

2009-04-02T21:13:00.003+03:00

Pamenu laikus, kai su draugėmis lėkdavome "pasinuodyti" :) Taip mes vadindavome apsilankymus picerijose. Tačiau bėgant metams tokie susibėgimai retėjo, picas iškeitėm kitais skanumynais. Ir štai jau beveik pora metų neragavau picos. Skaitant tuos nerealius veganiškus blogus ir regint nuostabias picas su žalumynais, šparagais, grybukais kaip mat užsimanydavau gaminti. Taigi kartą grįžusi namo namiškius džiuginau pica. Tiesa, kiek "pasidaviau" jų reikalavimams, todėl vienas picos variantas buvo mano stiliaus, o kitas - mėgstamas tėčio.
Man svarbiausia - tešla ir be abejo - padažas.
Kadangi picos gaminimo metu buvo gūdi žiema ir apie naminio pomidorų padažo gaminimą nebuvo nė kalbos, naudojau pomidorų tyrę.
Na o tešla - įdomioji dalis. Plaukai šiaušiasi skaitant kaip žmonės namuose gamina picos tešlą iš pakelio, kaip tešlą supila į skardą, kaip tepa beskoniu lietuvišku kečupu. Ne veltui pica ne taip seniai buvo Daring bakers iššūkis :) Pavargti minkant tešlą ir ore atliekant įdomius triukus teko, bet tikrai verta :)

Taigi, picos tešlai naudojau (pagal knygą "Vegetariški patiekalai"):

25 g šviežių mielių;
150 ml šilto vandens;
450 g miltų + truputis barstymui;
0,5 a.š. druskos.

Mieles sutrupiname pirštais ir maišome su 75 ml vandens kol ištirpsta. Padedame indelį į šalį ir leidžiame kilti 15 min. Po to gerai išmaišome.
Dideliame dubenyje suberiame miltus, pabarstome druska. Miltuose padarome duobutę ir supilame ištirpintas mieles bei likusį vandenį. Tešlą mediniu šaukštu maišome kol nelieka miltų. Tuomet pradedame minkyti, minkome apie 8-10 min. Kai tešla sustandėja, ją porą kartų gana stipriai trinktelime į lentelę. Indą patepame aliejumi, dedame tešlą, uždengiame medžiaginiu audiniu ir paliekame pakilti dvigubai.
Iškočiojame norimo dydžio picos paplotį (jį būtinai reikia "pamėtyti" ore, kad tešla viduryje taptų itin plonytė, o šonuose jos būtų kiek daugiau).
Suformuotą paplotį dedame į miltais pabarstytą skardą.
Na ir linksmoji dalis: tepame padažu (idealu - naminių) ir gardiname norimomis daržovėmis, vaisiais ir mėsa.

Čia - mano variantas: pomidorų tyrė, pievagrybiai, žaliosios alyvuogės, brokoliai, žiediniai kopūstai, marinuoti agurkai, mairūnai, raudonėliai, bazilikai, sūris.

Čia - tėvų (iš to, kas buvo šaldytuve:) ): padažas, dešros gabalėliai, keptas faršas, juodosios alyvuogės, marinuoti agurkėliai, sūris, džiovinti svogūnų laiškai, mairūnai, raudonėliai, bazilikai.

Dar buvo ir sesers variantas - lenkta pica su kumpiu, ananasais ir sūriu. Bet ji nekantravo ir apsvaiginta kvapų, neleido fotografuoti :)

Skanių akimirkų su namine pica, juk ją gaminant fantazijai ribų nėra.

Riešutai riešutėliai

2009-03-28T18:51:00.003+02:00

Pamenat, prieš keletą mėnesių klausiau Jūsų, kokius riešutus skanaujate su didžiausiu malonumu. Taigi, dėmesio, visas dešimtukas mėgstamiausių riešutų:

Anakardžių - 28 proc.;
Pictacijos - 25 proc.;
Lazdyno - 24 proc.;
Migdolai - 20 proc.;
Graikiniai - 18 proc.;
Makadamijos - 10 proc.;
Bortoletijų - 8 proc.;
Kedro - 8 proc.;
Žemės - 7 proc.;
Kiti - 1 proc.

Rezultai gana stebinantys, tiesa? Prieš keletą metų Lietuvos rinkoje pasirodę ne tokie įprasti anakardžiai nukonkuravo ir riešutų karaliais ilgą laiką buvusius lazdyno riešutus.
Be išimties visi riešutai yra mano diiidelė silpnybė (na, tik migdolai mažiau mėgiami). Apie jų naudą ir gerąsias savybes žinote visi, tačiau man paprastai niekaip nepavyksta apsiriboti 10 riešutėlių ir ramiai išeiti iš virtuvės. Negaliu išmesti jų iš galvos, jei žinau, kad spintelėje maišelis lobio... :) Pradėjau taikyti naują, bet "skausmingą" savitvardos būdą - jų apskritai nepirkti. Tiesa, derėtų prisipažinti, jog ne visada tai pavyksta.
Nereikia nė sakyti, jog skanėstai su riešutais - patys pačiausi. Jau keletą savaičių esu skaniausių tartų su riešutais paieškose. Eksperimentus vykdau su šeimos mėgiamiausiais lazdynų riešutais, nes mano silpnybę žemės riešutėliams mažai kas supranta :)
Tiesa, eilinį kartą atsiprašau už tinkamų formelių tartoms neturėjimą, vis neprisiruošiu apsipirkti, todėl teko eksperimentuoti su silikonine keksiukų forma. O tai nebuvo lengva. Recepto kol kas irgi nebus, nes dar neradau TO, kuris pakylėtų iki debesų. Tad jei turite kokių variantų, jie visi bus labai laukiami. Svarbiausia, kad būtų medaus ir kiek įmanoma minimaliau riebalų :)

Turiu prisipažinti, jog pastaruoju metu gaminu itin mažai. Mano kasdieninį racioną sudaro graikiškų salotų variacijos ar šiek tiek modifikuoti dribsniai pagal Eglę . Tiesa, sekmadienio pietūs pas mus visuomet graži tradicija. Tik dviračio neišradinėjam, valgom tai, ką mėgstam labiausiai: dievišką rizotą su salieru (ryt ir vėl eilė jam ;) ) arba sušiukus. Ir taip beveik kas savaitę :)

Morkų - salierų sriuba

2009-03-13T21:05:00.008+02:00

Būna diena metuose, kai vieniems norisi švęsti, kitiems - skanios vakarienės su šeima, o treti sugeba pamiršti, jog tokia diena egzistuoja.
Gimtadienis turbūt vienintelė diena metuose, kai leidžiu sau pasmaguriauti ir pasilepinti be didelių sąžinės priekaištų. Nenuostabu, kad po saldumynų maratono baugu įžengti į sporto salę, o skrandis reikalauja ko nors lengvo. Bet skanaus :) Ir štai vieną vakarą kilo idėja... Tokia labai sveikuoliška (be riebalų), bet skanutėlė.

Morkų - salierų sriubai prireiks (pradinė idėja iš knygos "Vegetariški patiekalai", tačiau visa kita - improvizacija):

3 vidutinio dydžio morkų;
2 vidutinio dydžio bulvių;
1 vidutinio dydžio svogūno;
ketvirtadalio vidutinio dydžio saliero šaknies;
poros lauro lapelių;
1 š. Provanso žolelių mišinio;
druskos pagal skonį;
šviežiai maltų pipirų.

Visas daržoves supjaustome mažais gabalėliais (kuo mažesni, tuo virs trumpiau). Užpilame vandeniu, įdedame lauro lapus ir verdame ant mažos ugnies kol daržovės suminkštėja. Pagardiname žolelėmis, išmaišome ir paverdame dar keletą minučių.
Sriubą sutriname smulkintuvu iki vientisos masės. Užberiame maltais pipirais ir skanaujame.
Kadangi mėgstu labai tirštas sriubas, manoji gal kiek panašį į tyrę ar košę. Taigi galite gaminti ją skystesnę.
O jei skanautumėte su kokia balta duona (aš sau leidau tik ruginę su daaaaug grūdų), skanumėlis...

P.s. kadangi prikaupiau visai nemažą kulinarinių knygų biblioteką ir beveik su kiekviena alga ji didėja, labai greit naujas skyrius - knygų apžvalga ;)
P.p.s. p-a-v-a-s-a-r-i-s!!!

Duoninės lazdelės

2009-03-03T20:14:00.004+02:00

Pagaliau sulaukėm bent kalendorinio pavasario. Nors vadinti tik kalendoriniu turbūt būtų nuodėmė. Kas rytą lipant iš lovos vis šviesiau. O pravėrus duris pasitinka paukščių čiulbesys. Dienomis net plytelės lauke "kaukši" skardžiau (nežinau ar kiti girdi tą garsą, bet pavasarį bei vasarą man jos kitaip skamba :) ). Gamta ima alsuoti gyvybe. Širdis iš džiaugsmo dainuoja :)
Savaitgalį turėjau galimybę pasigrožėti drąsiomis gulbėmis. Taip taip, žinau, tik žmonės kalti, jog jos neišskrenda žiemoti, nebesugeba susirasti maisto, o kartais žiemą ugniagesiams tenka jas gelbėti iš įšalusių ežerų. Tačiau aš prie šito blogio neprisidėjau ir tik pasinaudojau jų fotogeniškumu :)

O sušalusią šeimyną grįžus namo lepinau duoninėmis lazdelėmis su arbata. Ilgomis lyg gulbių kaklai :) Mėgstu "dirbti" su mieline tešla. Nelipni (netenka kankintis su krūva miltų); minkšta (nereikia treniruočių prieš kočiojant :) ) , laaaabai kvapni ir gyva. Pati skaniausia ir mėgstamiausia.
Naiviai tikėjausi, jog lazdelių užteks visai savaitei pasigardžiuoti su sriuba, bet jos buvo tokios skanios, kad aš vos spėjau gelbėti kelias jų fotografijoms. Namiškiams labai patiko. Man ne mažiau, nes likučius pabaigiau pati :)

Taigi, labai skanioms ir "užkrečiančioms" duoninėms lazdelėms prireiks (adaptuota pagal Lucullian delights):

200 ml rupių miltų;
500 ml paprastų kvietinių miltų (kitą kartą dėsiu daugiau rupių ir mažiau paprastų);
300 ml šilto vandens;
12 g šviežių mielių (arba 4 g sausų);
3/4 a.š. druskos;
2-3 š. saulėgrąžų;
1 š. alyvuogių aliejaus;
džiovintų svogūnų laiškų;

Abiejų rūšių miltus išmaišome su sausomis mielėmis, supilame šiltą vandenį ir šaukšų gerai išmaišome ir paliekame 20 min.
Į kiek pakilusią tešlą sudedame druską, saulėgrąžas, svogūnų laiškus, supilame aliejų. Minkome 5-10 min, kol tešla tampa vientisa ir nebelimpa prie rankų (minkant lentelės paviršių po truputį barstome miltais, kad neliptų).
Tešlą uždengiame, padedame šiltai ir paliekame pakilti (turi padvigubėti).
Iš tešlos formuojame norimo dydžio lazdeles (aš formavau "ritinėdama" rankose).

Skardą pabarstome miltais ir kepame 200 laipsnių temperatūroje 15-20 min (originaliame recepte siūloma kepti ant kepimo popieriaus. Pabandžiau pirmą skardą - nesėkmingai. Turėjau smagaus laiko jį nukrapštyti nuo lazdelių :) )

Bananiniai blynai

2009-02-23T21:22:00.004+02:00

Būsiu nekukli, bet kažin ar rastumėte žmogų, kuris pavasario laukia labiau nei aš. Saulės spindulių man reikia kaip oro. Besibaigiant žiemai imu panašėti į nukankintą kalinį :) Žiemos kalinį, kurio širdyje didelė viltis, kad pagaliau saulė kils vis aukščiau (prieš savaitėlę pajutau tą svaiginantį jausmą, kai įsėdus į mašiną, joje maloniai šilta nuo saulės spindulių ir nereikia šildytis :) ).
Man patinka Užgavėnių idėja - žiemos išvarymas. Tiesa, paprastai po šventės, šalčiai dar labiau sustiprėja, bet tai tebūna paskutinis pasispardymas. Viliuosi, jog tokių išdaigų nebebus, nes ši žiema ir taip ganėtinai ilgai kamavo.
Užgavėnės man, turbūt skirtingai nei daugeliui, labiau asocijuojasi su žaidimais, nei su blynais. Pamenu smagias vaikystės atrakcijas. Išdažytus skruostus, ilgus mamų sijonus, močiučių skaras, pintus krepšelius. Belsdavomės į duris ir rinkdavomės vaišes. Didžiausią įspūdį palikdavo ne blynai, o saldainiai, sausainiai ir blizgantys žetoniukai :) Tuomet krykštaudavom iš džiaugsmo. Buvo kartą ir labai nesmagus įvykis, pasibaigęs ašaromis. Didesni vaikai atėmė mūsų visus krepšelius su skanėstais. Kiek pamenu, tai ir buvo paskutiniai metai, kuomet ėjome skanėstų prašyti, kortomis burti ir šiaip kvailioti. Nyksta ši tradicija. Mano mažajai sesutei augant, daugėjo nedraugiškų vagysčių, o ne smagių žaidimų. Ir jau keleri metai kaip niekas nebesibeldžia į duris blynų ar saldainių prašydami. O gaila :) Smagūs laikai buvo.
Rytojui siūlau paprastus, gal kiek neįprastus (bananai Lietuvoje juk auga tik botanikos sode...), tačiau labai skanius blynus.
Bananiniams blynams prireiks (pagal closetcooking):

1 st. miltų;
1 st. pieno;
1 kiaušinis;
2 sunokę bananai (sutrinti);
2 š. lydyto sviesto;
1 a.š. kepimo miltelių;
2 š. cukraus;
žiupsnis druskos;

Dideliame inde sumaišome sausus produktus: miltus, cukrų, druską, kepimo miltelius.
Kitame inde kiaušinį, pieną, lydytą sviestą ir bananus išplakame.
Sumaišome abiejų indų produktus. Svarbu nepermaišyti.
Paliekame tešlą šiek tiek pastovėti.
Kepame įkaitintoje keptuvėje vieną blyno pusę apie 2-3 min, kol ims kilti burbuliukai.
Tuomet apverčiame ir pakepame dar porą minučių, kol gražiai pagelsta.
Skanaujam su riešutais ir medumi arba plakta grietinėle.
Smagios šventės!

P.s. labai atsiprašau dėl nuotraukų kokybės. Nebuvo tinkamo apšvietimo, todėl viskas labai gelsva.

Darbingas (?) šeštadienis

2009-02-21T18:23:00.002+02:00

Nežinau kas sugalvojo perkelinėti darbo dienas į savaitgalius. Koks kvailys nusprendė, jog darbas šeštadienį bus toks pat produktyvus kaip ir įprastą darbo dieną?
Visą šią savaitę negalėjau pamiršti niūrios minties - savaitgalis tik viena diena, tik vienas vienintelis laisvas vakaras, kai gali veikti ką nori ir nesijaudinti dėl to, jog ryt iš ryto reikės žudančiai anksti keltis. Paskutinės darbo dienos valandos slinko ypač lėtai. Pasijutau lyg mokykloje, kai laukdavom paskutinės pamokos skambučio, reiškiančio laisvę :)
Po sunkios savaitės savęs palepinimui pasirinkau nekasdienišką pramogą - vakarienę vegetariškų patiekalų restorane. Maniškis didvyriškai skanavo sojas ir jos, regis, jam visai patiko.
Radharanėje pietūs paliko tikrai neblogus įspūdžius: malonus aptarnavimas, jauki aplinka (nors toje spalvų galybėje kažin ar ištverčiau parą :) ), ir, be abejonės, skanus maistas. Ragaudama vis klausiau savęs kodėl pati nepasigaminu namuose ko nors panašaus. Ir pasižadėjau ryt paeksperimentuoti :)
Tegyvuoja savaitgaliai. Nors ir labai trumpi ;)

Falafeliai

2009-02-07T21:36:00.007+02:00

Penktadienio vakaro laukiau kiek nekantriai. Niekingas laikrodis darbe, rodos, sustojo. Ir penktadieninės problemos, kaip visuomet iškylančios netikėtai, nežadėjo nieko smagaus.
Nors ir pavargusi, nusprendžiau savo planų nekeisti ir pirmą kartą pabūti tarp "savų" :)
Šaunus Lietuvos jaunimas organizavo seminarą labai skambiu pavadinimu "Augalinė mityba".
Nepaisant kiek stringančios aparatūros, murmančių po nosimis pensininkų, renginį tikrai vadinu vykusiu. Buvo pateikta įvadinė informacija apie vegetarizmą ir veganizmą. Aš nieko naujo, žinoma, neišgirdau, bet laikas prabėgo tikrai nenuobodžiai. Rengėjams didelių diskusijų po paskaitos pavyko išvengti, nes palaikančių vegetarizmą buvo gerokai daugiau :)
Po seminaro vaišinomės veganiškais patiekalais ir gėrėm kmynų arbatą. O rinktis tikrai buvo iš ko: grikių kepsneliai, polenta, keksiukai, obuolių pyragas, riešutų padažas, falafeliai... Mmm. Būtent jie paliko didžiausią įspūdį, taigi, klausimų, kas savaitgalio pietums, nekilo :)
Paprastas, maistingas, sotus ir labai skanus patiekalas. Kol gaminau, maniškis (kaip žinia, jo moto "nė dienos be mėsos") sukosi ratais ir vis kartojo, kad nesulauks, kol falafeliai iškeps :)
Falafeliams prireiks (naudojausi seminare gauto lankstinuko informacija, nors variacijų internete galybė):

1 st. sausų avinžirnių;
2 š. miltų;
1 v.š. petražolių (džiovintos puikiai tiko);
1 nedidelio svogūno;
3 skiltelių česnako;
druskos, pipirų pagal skonį;
0,5 a.š. sodos

Avinžirnius mirkome vandenyje per naktį.
Kitą dieną nupilame skystį ir gerai susmulkiname kombainu ar smulkintuvu.
Svogūną, česnaką ir petražoles smulkiai supjaustome.
Į avinžirnius dedame svogūnus, česnakus, petražoles, miltus, sodą, pipirus ir druską. Gerai išmaišome.

Tuomet drėgnomis rankomis (galima vandens įpilti ir į pačią masę, geriau lips) formuojame nedidelius rutuliukus.

Kepame įkaitintame aliejuje apie porą minučių.
Nusausiname popierinėmis servėtėlėmis.
Patiekiame su daržovėmis, norimu padažu ar tiesiog alyvuogių aliejumi.

P.s. iš tokio kiekio iškepiau lygiai 20 rutuliukų.
Puikiai tinka kaip užkandis, na o man bus puikūs rytojaus pietūs, jei tik šiandien per naktį kai kas jų nesuvalgys :))

Moliūgų tarta

2009-02-01T17:19:00.004+02:00

Tingus sekmadienio rytas prasidėjo gana neįprastai. Ant pagalvės besistengiantis įsitaisyti pūkuotas katinas, prie lovos knarkiantis mylimiausias šuo pasaulyje. Gera grįžti namo. Manęs pasiilgsta ne tik namiškiai, bet gyvūnai :) Keista matyt tokį jų elgesį, nes šiaip meilumu jie nepasižymi. Bet ilgesys stipresnis už nemeilius charakterius..

Jei tik mano šuo valgytų sausainius šunims, kepčiau juos kiekvieną savaitgalį, kai tik grįžtu namo. Deja, išskyrus sūrį (ypač tinka visų rūšių fermentiniai), jam nelabai ką įsiūlau. Todėl lepinu ne jį, o namiškius :)

Moliūgų sezono metu užsišaldžiau keletą maišelių moliūgų piure, o šį rytą išbandžiau seniai planuotą manovirtuve.com receptą.
Kepiau iš pusės recepto, tačiau tešlos kiek pritrūko (gerai, kad turėjau užšaldytos ir nesunaudotos), o įdaro buvo per daug, todėl jis keliavo į kamerą ir lauks kito karto. O jis neabejotinai bus.
Pyragas itin lengvas, subtilaus skonio ir ypatingos spalvos. Kaip tik šiai saulėtai dienai.
Pavasaris pagaliau ateina :)

Pupelės su riešutais pomidorų padaže

2009-01-23T20:15:00.002+02:00

Pasižadėjau sau kada nors pradėti normaliai maitintis. Taip taip, pietums darbe ne obuolius graužti, bet ką nors sveiko ir su daug daržovių. Prisipažinsiu, sunku prisiversti :) Bet šią savaitę viena diena visgi buvo išimtinė.
Šis troškinukas labai sotus, pilnas lengvai įsisavinamų baltymų ir natūralių bakterijų priešų. Taigi, galėsit sau tyliai kikenti, kai bendradarbiai šniupščios nosimis:)
Troškiniui reikės (rėmiausi knygele "Vegetariška virtuvė", bet gana stipriai modifikavau):

300 g baltų pupelių (čia mano didžioji bėda, nes namie turėjau tik šimtą metų užmirštas pupas, taigi jas ir naudojau, bet tikiu, jog su baltosiomis turėtų būti dar skaniau);
0,5 st riešutų (naudojau žemės, recepte siūlomi graikiniai);
0,5 st pomidorų pastos (naudojau konservuotus pomidorus su visomis sultimis);
2 skiltelės česnako;
2 š. smulkintų petražolių (tikrai taip, ne a.š., bet š.);
1 svogūnas;
juodųjų pipirų;
druskos;
kad skonio nepritrūktų, dėjau dar ir čili.

Pupeles nuplauname, užpilame vandeniu ir paliekam per naktį. Kitą dieną išverdame ir paliekame kiaurasamtyje nuvarvėti (šiek tiek nuoviro pasiliekam).
Riešutus, česnakų skilteles, petražoles ir druską sutrinam smulkintuvu.

Pupeles sumaišom su šia mase, dedam viską į puodą troškinimui, užpilame paliktu pupelių nuoviru, įpilame truputį vandens, sudedame pomidorus.
Troškiname apie 15-20 minučių. Pabaigoje pagardiname pipirais. Į kiek atvėsusį troškinį įdedame žiedeliais pjaustytą svogūną ir atsargiai išmaišome.
Skanaus!

Kuih Kodok (bananų spurgytės)

2009-01-18T17:51:00.005+02:00

Eglė, pagaminusi savasias churros, priminė man, jog ir gyvenant be orkaitės, šiokius tokius saldumynus gaminti vis dėlto įmanoma. Maniškis dievina bananus, taigi šį rytą viename iš blogų radusi malaizietiškų bananinių spurgyčių ("spurgytėmis" jas pavadinau pati) receptą jau neabejojau ką gaminsiu po "Virėjų kovų".
Taigi, ypatingo skonio bananų spurgytėms reikės (adaptuota pagal Sea salt with food):

300 gr bananų (puikiai tinka itin sunokę);
120 gr miltų;
1 mažas kiaušinis;
2 š. cukraus;
keli šaukštai smulkintų riešutų (naudojau mėgstamus bertoletijų);
aliejaus virimui.

Sutriname bananus (privalau pagirti savo nuostabų smulkintuvą, kurio dėka tai užtruko mažiau nei minutę).

Į juos sudedame miltus, riešutus, cukrų bei kiaušinį. Viską išplakame ir paliekame tešlą bent pusei valandos pailsėti.

Įkaitiname aliejų. Šaukštu imame tešlą ir metame ją į riebalus. Kepame kol gražiai pagelsta. Riebalų perteklių nusausiname popieriniais rankšluosčiais.
Patiekiame šiltas arba kambario temperatūros. Puikiai tiktų šokolado padažas, na o mes skanavom su šaldytuve pamirštomis trintomis avietėmis (nelabai malaizietiška, bet tikrai skanu :)) ).

Graikiškos salotos

2009-01-17T19:34:00.006+02:00

Vieną vakarą vartydama itin "mėsišką" meniu eilinį kartą stengiausi išspręsti dilemą ką gi čia suvalgius. O galimybės buvo labai ribotos: desertai, riebaluose paskendę lietiniai su varške, kepta duona... Nieko tinkamo vakarienei, taip sakant. Netikėtai akis užkliuvo už seniai pamirštų bet itin gardžių graikiškų salotų.
Šeštadienio vakarienei namuose gardžiavausi savo graikiškų salotų variantu, kuriam prireiks:

poros lapų kininių kopūstų;
1 pomidoro;
keleto žalių alyvuogių;
fetos sūrio (apie 20 gr);
penktadalio vidutinio dydžio svogūno;
10 gr graikinių riešutų;
alyvuogių aliejaus;
druskos;
pipirų.

Kininiams kopūstų lapams išpjaunam "šerdį" ir suplėšome gabalėliais. Pomidorą supjaustome riekelėmis, svogūną - žiedeliais, fetą - kubeliais (patogiau naudoti jau supjaustytą).
Viską dedame į lėkštę, pagardiname pipirais, druska bei alyvuogių aliejumi.
Skanumėlis!

Sutinku su Eglės nuomone, jog genialu tai, kas itin paprasta.

Gaivinantis Mojito

2009-01-03T22:42:00.003+02:00

Pagrindinis Naujųjų metų vakaro gėrimas :) Jo "dėka" putojančio vyno butelis buvo paliktas likimo valiai ir tik simboliškai ragautas sutinkant 2009-uosius.
Pirkdama naują smulkintuvą, gana ilgai svarsčiau ar bus reikalinga ledo traiškymo funkcija. Bet apsispręsti padėjo didelės jo taikymo galimybės :)
Štai ir rezultatas.
Gamindama rėmiausi visagalio google patarimas ir savo nuojauta kurdama proporcijas.
Taigi, nuostabiam Mojito prireiks (vienam kokteiliui):

50 ml romo (naudojau baltą Havana Club);
poros laimo griežinėlių;
4-5 mėtos lapelių,
1 a.š. cukraus (naudoja baltą, kitą vakarą - rudąjį; didelio skirtumo nepastebėjau. Mėgstantieji saldesnius gėrimus, cukraus kiekį turėtų didinti);
trinto ledo (jo reikia tikrai nemažai);
sodos vandens užpylimui (radau tik vienos rūšies);
apie 400 ml stiklinės storais kraštais.

Mėtos lapelius, laimo griežinėlius ir cukrų sutriname (siūloma trinti stiklinėje, iš kurios bus geriamas mojito, bet aš tai dariau grūstuvėje - patogiau). Triname, kol iš mėtos lapelių išsiskiria sultys ir pasklinda nuostabus kvapas. Cukraus kristalai paprastai neištirpsta.

Sutriname ledą.

Į stiklinę supilame mėtos-laimo-cukraus mišinį. Visą stiklinę užpildome ledu. Įpilame 50 ml romo. Užpilame sodos vandeniu.

Patarimas: paprastai cukrus neištirpsta trinamas, todėl kokteiliui reikalingi tvirti šiaudeliai, kad būtų patogu išsimaišyti (žinoma, tą galima padaryti prieš patiekiant ir ilgu šaukštelio galu).
Dekoruojam laimo skiltele ir mėtos lapeliais.
Gaivinamės!
P.s. atsiprašau už nuotraukų kokybę. Nebuvo laiko :)

Su šilčiausiomis metų šventėmis

2008-12-23T21:12:00.003+02:00

Iš visos širdies noriu palinkėti šiltų švenčių mylimos šeimos apsupty.

Dabartis visada kupina ateities - G. V. Leibnicas
Gražių ateinančių metų!

Tarta su citrininiu-karameliniu įdaru

2008-12-16T18:55:00.005+02:00

Aš mėgstu laiką leisti virtuvėje. O jei patiekalas reikalauja šiokio tokio įššūkio, aš dievinu laiką praleistą virtuvėje. Žinoma, tik jeigu sekasi :)
Šį fancy desertą gaminau keletą valandų. Kaip visada namie pas tėvus, kai namiškiai miegojo, kai tyliai (o kartais ir nelabai :) ) knarkė mano šaunusis duetas (katinas+šuo), o fone skambėjo fashion tv.
Pastaraisiais metais tartų atsirado ir lietuviškų maitinimo įstaigų meniu, nors pasaulyje tai jau gerai žinomas desertas. Dėl savo ypatingo karčiai saldaus skonio (nė nemėginkit ja vaišinti močiutes, vaikus ar kitus tradicinių pyragų mėgėjus), ji priminė tuos subtilius ir itin preciziškus restoranų skanumynus.
Tiesa, gamybai visgi reikėtų tartoms tinkamų formelių. Aš nei didelės, nei mažų formelių raitytais kraštais neturėjau, taigi vaizdas gal ne toks įspūdingas, koks turėtų būti.
Prireiks (pagal flagrante delicia) :
Tešlai:

15 g kakavos;
125 g miltų;
36 g cukraus pudros;
75 g šalto sviesto,
1 kiaušinio trynys;
1 a.š. šalto vandens

Įdarui:

150 g cukraus;
180 ml grietinėlės;
30 ml citrinos sulčių;
1/4 citrinos žievelės (man buvo kiek per daug, todėl kiekį mažinčiau);
20 g kukurūzų miltų;
5 kiaušinių trynių;
90 ml vandens

Morengams:

4 kiaušinio baltymų;
250 gr cukraus

Tešla: Sumaišome visus sausus produktus. Sudedame kapotą sviestą ir triname. Įdedame trynį ir įpilame vandens. Viską išmaišome. Tešlą suvyniojame į maistinę plėvelį ir paliekame šaldytuve bent 30 min.
Iš tešlos iškočiojame maždaug 0,5 cm storio lakštą. Perkeliame į indą (jei naudosite - į mažus indelius). Ant tešlos įberiame pupelių ar žirnių (kad kepant neilkiltų) ir kepame 180 laipsnių temperatūroje 15-20 min. Iškepę pupas išrenkame :)
Įdaras: Iš cukraus pagaminame karamelę. Tuomet nuolat maišant lėtai supilame grietinėlę. Kukurūzų miltus sudrėkiname vandenyje ir sudedame į karamelę. Suberiame citrinos žievelę ir sultis. Pakaitiname kol įdaras sutirštėja. Atvėsiname maišydami ir sudedame išplaktus kiaušinių trynius.

Morengai: Labai gerai išplakame kiaušinio baltymus su cukrumi (cukrų beriame po truputį).
Tarta: Ant iškeptos tešlos pilame įdarą ir dekoruojame morengais. Kepame 100-150 laipsnių temperatūroje, kol morengai išdžiūsta.

Patarimas: Morengai linkę "skęsti". Gal mano įdaras kiek per skystas buvo, o gal tiesiog nebelaukiau kol jis tinkamai atvės, kad galėčiau dekoruoti.
Patarimas 2: Morengų masės buvo kiek daugiau, nei reikėjo:

Įkvėpimas arba kaip vėl džiaugtis gaminimu

2008-12-10T19:41:00.003+02:00

Štilis mano bloge, štilis ir gyvenime. Pati nesuprantu kaip čia nutiko, kad visiškai neberandu laiko gaminimui. Laiko gal ir rasčiau, bet kur pasislėpė įkvėpimas.
Gyvenam dviese po vienu stogu, bet valgom absoliučiai skirtingą maistą ir gaminamės atskirai. Nenuostabu, kad praradau motyvaciją gaminti sau vienai. Juk taip pat puikiai skrandį nuramina avižinių dribsnių košė, ar indelis kūčiukų (Norfoje yra tokių visai skanių be konservantų. Aišku, ne naminiai, bet...).
Ir Kalėdos be skanumynų artėja. Namie neturiu orkaitės, o pas tėvus grįšiu tik šventėms, taigi, laiko gaminimui nebus.
Matyt viskas susidėjo į vieną didelį burbulą. Reikia tikėtis, kad greitai sprogs ir viskas grįš į senas vėžias.
Ačiū tiems, kurie nepamiršta :)

Amerikietiškas obuolių pyragas

2008-11-26T21:17:00.004+02:00

Kodėl jį pavadinau amerikietišku? Tik dėl asmeninių asociacijų, nors neabejoju, kad yra ir daugiau tokių, kuriems amerikietiškas pyragas asocijuojasi arba su šiandieniniu obuolių stebuklu, arba su moliūgų tarta. Pastarosios diena dar išauš :)
Nemeluosiu sakydama, kad tai pats skaniausias kepinys, pagamintas iš obuolių, kurį iki šiol teko valgyti. Tas saldžiai rūgštus obuolių įdaras priverčia skonio receptorius dainuoti iš laimės :))
Taigi, amerikietiškam obuolių pyragui prireiks (pagal mano itin mėgstamą bread&honey blogą):
Tešlai:

2,5 stiklinės miltų;
0,5 a.š. druskos;
1 a.š. cukraus (galima dėti ir daugiau, jei mėgstat saldžius kepinius);
1 st. kambario temperatūros sviesto (kadangi tingėjau terliotis su tomis stiklinėmis, dėjau apie 75-100 gr., pakako);
1/4 st. vandens.

Įdarui:

4 obuoliai (labiausiai tinka rūgštūs ir kieti);
2/3 st. cukraus;
2 š. miltų;
1 a.š. cinamono;
2 š. pieno;
2 š. sviesto (nenaudojau).

Tešla: Išmaišome miltus, cukrų bei druską. Tuomet sudedame sviestą ir mikseriu (jei galingas) ar kombainu plakame, kol iš tešlos susidaro rupūs grūdeliai (kiek stambesni nei miltai). Tuomet po truputį pilame šaltą vandenį ir toliau maišome. Svarbu nepripilti vandens per daug. Jo reikia tik tiek, kad iš grūdelių susidarytų tešla. Todėl įpylus truputį vandens, vis patikriname tešlos struktūrą.
Tešlą padaliname į 2 dalis. Kiekvieną dalį kiek paspaudžiame, kad taptų blyno formos, suvyniojame į plėvelę ir paliekame šaldytuve mažiausiai valandai.
Įdaras:
Obuolius nuskutame, supjaustome norimo dydžio gabalėliais. Dideliame inde sumaišome obuolius, miltus, cukrų, cinamoną.

Iš vieno tešlos gabalėlio iškočiojame pagrindą pyragui ir dedame į skardą (kraštus taip pat uždengiame tešla). Sudedame įdarą ir kita tešlos dalimi dekoruojame pyrago viršų. Jį patepame pienu.

Kepame iki 180-200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Patarimas: Kadangi kepdami obuoliai kiek sukrenta, obuolių įdaro siūlyčiau dėti daugiau. Man obuolių nepakako, taigi pyrago vidurys įdubo.

Šis pyragas - neabejotinas gėris, ypač laukiant Kalėdų ir skanaujant jį su saldžiu kaitintu raudonu vynu. Gražaus laukimo!
P.s. nuotraukos ir pyragas buvo daromi paskubomis, todėl nebuvo laiko preciziškam dailinimui :)

Kaliaropių salotos

2008-11-16T22:36:00.005+02:00

Kartais norisi kažko neįprasto. Sekmadieniniai pietūs - sušiukai, taiko tiesiai į dešimtuką :) Tačiau tuo neapsiribojau, nes kiek primirštas sojų padažas susuko galvą. Šios salotos tiems, kurie nesugalvoja ką gaminti iš šaltyvuve užmirštos kaliaropės ir mėgsta sojų padažą.
Kaliaropių salotoms reikės (adaptuota pagal Sonatiną):

200 g. kaliaropių;
1 vid. dydžio morkos;
1 kietos kriaušės;
kepintų žemės riešutų;
1 a.š. wasabi miltelių ir reikiamo kiekio vandens;
1,5 š. sojų padažo;
1 š. ryžių acto;
1 a.š. medaus;
sezamo sėklų (pamiršau :) ).

Kaliaropę, morką ir kriaušę supjaustome šiaudeliais.
Iš wasabi miltelių pagaminam kreminę masę, į ją pilame sojų padažą, actą. Įdedame medaus ir ištriname iki vientisos masės.
Skanaujam!

Kreminio sūrio ledai

2008-11-15T12:33:00.007+02:00

Prieš porą mėnesių didieji prekybos centrai pamalonino akcija šiaip jau ne itin pigiam maskarponės sūriui. Kadangi galvoje buvo krūva neišbandytų receptų, pasiėmiau porą indelių "ateičiai". Taip taip, tas lietuviškas bruožas taupyti :)) Tačiau dienos ėjo, o laiko dideliam sūrio pyragui taip ir neatsirado. Galiausiai pastebėjau, jog galiojimo terminas baigiasi po poros dienų. Reikėjo imtis skubių veiksmų :) Neturėdama orkaitės, didžiąją dalį dėmesio vertų idėjų atmečiau iš karto. Liko trys: ledai, tiramisu (sekmadieninio tikslas) arba kokie nors desertiniai lietiniai.
Šiandien vaišinu baisiai nuodėmingais, bet velniškai skaniais kreminio sūrio ledais.

Prireiks:

250 gr maskarponės sūrio;
1 st. jogurto (idealu - 0 proc. riebumo, nes riebalų sūryje tikrai pakanka);
0,5 st. cukraus;
1 a.š. citrinos rūgšties
mažyčio žiupsnelio druskos;
100 g šokolado.

Maskarponės sūrį ištriname su jogurtu. Supilame citrinos sultis, cukrų, druską ir gerai ištriname iki vientisos kreminės masės.

Šokoladą susmulkiname (man skaniausias - smulkiai pjaustytas peiliu).
Trupinius atsargiai įmaišome į ledų masę ir supilame į indelį.
Šaldydami keletą kartų permaišome, kad ledai nebūtų sušalę "į ragą" :)
Prieš pateikiant, šiek tiek palaikome kambario temperatūroje.
Nereikia ir sakyti, jog skonis puikus.

Patarimas: Gaila, jog neturėjau romo. Norėjau vanilinių ledų su rome mirkytomis razinomis ir kapotais graikiniais riešutais... Idėja ateičiai, taip sakant :)
P.s. Nuotraukos kiek chaotiškos, bet mes net nesulaukėm, kol ledai tinkamai sušals.

Bulvių traškučiai

2008-11-12T19:26:00.004+02:00

Kai pirmą kartą perskaičiau šį metodą viename vegetarų forume - nepatikėjau. Mikrobangė man asociavosi tik su maisto šildymu. Jokio kepimo, o juo labiau traškaus maisto gaminimo, įprastinėje mikrobangų krosnelėje (be grilio) neįsivaizdavau. Klydau :)
Naujas daržovių skustuvas priminė šią idėją, o aš pasišoviau pasigaminti sveikų bulvių traškučių, t.y. be gramo riebalų. Šlubuoja vaizduotė? :)
Štai elementarus pavykęs bandymas.

Bulvių traškučiams prireiks:

kelių plonai pjaustytų bulvių (kuo ploniau, tuo geriau);
mylimiausių prieskonių (iš nuotraukų nesunku suprasti, jog pas mus karaliauja krapai ir čili).

Ant kepimo popieriaus (kadangi bulvės linkusios prilipti, pirmasis bandymas ant lėkštės buvo nefotografuotinas :)) ) dedame pjaustytas bulves, apibarstome mėgstamais prieskoniais.

Mikrobangėje aukščiausioje temperatūroje skrudiname kelias minutes, kol tampa traškūs. Viskas!
Privalumai: skonis labai natūralus; traškučiai itin traškūs; kalorijų galima ir neskaičiuoti ;)
Trūkumai: procesas trunka ilgai (mano patirtis parodė, jog kol kepa vieni traškučiai, senesnieji būna suvalgomi :) ), todėl jei svajojat apie nemažą indą bulvių traškučių, apsišarvuokit kantrybe; mikrobangė gana stipriai aprasoja, todėl tenka priverstinai ją valyti.
Reziume: jei norite paskanauti, tai - puikus variantas, o jei "apsivalgyti" - tuomet tiesiai į parduotuvę pirkti mėgstamų traškučių.

Idėjos ateičiai: įsivaizduoju, jog su skoniu eksperimentuoti galima. Ateityje bandysiu morkų, kriaušių ir obuolių traškučius.

Avižiniai sausainiai

2008-11-09T20:14:00.003+02:00

Pastaruoju metu sparčiai plinta mada"sveikiau". Avižiniai sausainiai paprastai priskiriami "sveikųjų desertų" grupei. Bet juk tai visiška nesąmonė. "Gėrio" juose tiek pat, kiek ir kituose desertuose. Bet spintelėje užmirštas dribsnių pakelis privertė išmėginti tai, kas tradiciška. Saldu, skanu, sotu :)

Avižiniams sausainiams prireiks (adaptuota pagal elise.com):

250 g dribsnių (NE greito paruošimo, o įprastų; aš naudojau 4 dribsnių mišinį);
2/3 st. cukraus;
2/3 st. sviesto;
2 kiaušinių;
1 a.š. vanilės ekstrakto;
1,5 st. miltų;
1 a.š. druskos;
1 a.š. sodos;
1 š. cinamono (sausainiuose jis tikrai jautėsi, kas nemėgstat, dėkit mažiau);
2/3 st. žemės riešutų.

Sviestą ištriname su cukrumi, sudedame kiaušinius, vanilės ekstraktą ir išplakame.
Kitame inde išmaišome miltus, druską, sodą, cinamoną. Į šį indą supilame pirmąją masę ir gerai išmaišome. Sudedame nuplikytus riešutus. Galiausiai sudedame dribsnius.
Šaukštu dedame sausainukus ant kepimo popieriaus (tarpus palikit kiek didesnius nei aš, nes kai kurie bekepdami sulipo).

Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 10-15 min. Atvėsiname ant grotelių, kad išliktų traškūs.

Tortas "Medutis"

2008-11-01T08:23:00.006+02:00

Tortus galėčiau kepti kasdien. Tas lengvas stresas, kai lakstai virtuvėje, bandai viską spėti, nieko neprideginti, neperplakti, nepersaldinti; tas jauduliukas, kai ranka sudreba dekoruojant pirmąjį potėpį.. Svaigina :)
Betgi, norint iškepti tortą, reikia sugalvoti progą. Šiaip sau tortų juk niekas nevalgo. Tuomet kažkaip sumenkinamas jų didingumas. Štai su progomis ir yra didžiausia bėda. Laikotarpiu nuo ankstyvos vasaros iki pat kovo mėnesio, artimųjų gimtadienių nėra. O tortą gaminti tai norisi :)) Vieną spalio penktadienį progą netikėtai sugalvojau, todėl pristatau seniai planuotą klasikinį "Medučio" tortą.

Lakštams prireiks:

2 nedidelių kiaušinių;
2 šaukštai medaus (naudojau natūralų, nors yra manančių, jog su dirbtiniu medumi skaniau);
50 g. margarino (geriausia "EVE" margarinas, o sviestas šiuo atveju nelabai tinka);
0,5 st. rudojo cukraus (galima naudoti ir paprastą, bet rudas lakštus kiek "nuspalvina");
1,5 a.š. sodos (gesinimui dar ir 1 š. acto);
2,5 st. miltų.

Kiaušinius, medų, margariną, cukrų sudedame į metalinį indą ir kaitiname virš puodo su verdančiu vandeniu. Visą laiką maišome, kad iš kiaušinių netaptų kiaušinienė. Jei jaučiate, jog pernelyg kaista, indą nukelkite nuo puodo ir toliau maišykite, kol kiek atvės. Tuomet vėl kaitinkite (svarbiausia, kad masė neužvirtų).
Į šią karštą vientisą masę supilame nugesintą sodą (gesiname 1 šaukšte acto), tuomet viskas turėtų suputoti.
Nuimame indą nuo puodo, beriam miltus ir maišome. Kai tešla tampa per sunki maišymui, imamės minkymo rankomis ir galiausiai kočiojimo. Padaliname tešlą į 5 dalis. Kiekviena dalis tešlos turi būti iškočiota maždaug 3-4 mm storio torto formos lakštais. Patogiausia kočioti tiesiai ant sviestinio popieriaus, nes lakštui iškepus ir atvėsus, bus nesunku nuimti ir stipriai sumažės galimybė lakštus sulaužyti.

Patarimas: iškočiojus galima iškart apibrėžti tikslią torto formą, tuomet iškepusius laukštus jau bus galima iškart naudoti. Kitas būdas - ant ką tik iškeptų lakštų (karštų, kitaip sutrupės pjaunant), dėti torto formą ir pagal ją išpjauti apskritimą. Tuomet lakštų likučius sumalti ar sutrinti ir jais bus galima papuošti tortą.

Patarimas: iškepti lakštai negenda, todėl juos galima gaminti ir prieš savaitę ar dvi, tuomet, pasitaikius torto vertai progai, liks tik pertepimas ir dekoravimas :)

Kiekvieną lakštą kepiau 180 laipsnių temperatūroje po maždaug 5-7 min. Kuo temperatūra aukštesnė, tuo greičiau iškeps.

Pertepimui prireiks:

2 indelių (po 450 ml) plakamosios grietinėlės (36 proc. riebumo, gamintojas - "Žemaitijos pienas");
po 150 g cukraus kiekvienam indeliui (man buvo kiek per saldu, todėl kitą kartą dėsiu mažiau);
citrinos rūgšties (pagal skonį) ar citrinos žievelių;
kitų kvapų esencijų (pagal skonį).

Patarimas: pertepimui sunaudojau 1,5 indelio grietinėlės, likučiai buvo desertiškai "suvartoti" namiškių :) Tad jei rasit mažesnę pakuotę, galite pirkti 1 didelę ir 1 mažą. Turėtų užtekti.

Aukštame inde supilame indelį grietinėlės, citrinos rūgštį, ir neskubėdami pildami cukrų, plakame mikseriu. Plakti reikia kol grietinėlė tampa labai standi ir net apvertus indą neišbėga. Plakimas užtrunka kokias 10 minučių.
Svarbu: grietinėlė turi būti labai gerai atšaldyta, antraip rizikuojant sumušti sviestą :)

Na ir viskas :) Imate lakštą, tepate kiek širdis geidžia grietinėlės (optimalu 5-7 mm), dedate kitą lakštą ir taip visus. Paskutinis sluoksnis turi būti grietinėlės (t.y. pačiame torto viršuje).
Patarimas: kas kartą užtepus grietinėlės ir uždėjus naują lakštą, rekomenduojama nesunkiai paspausti, tuomet grietinėlės perteklius pasiskleis šonuose, o torte neliks tarpų.

Susluoksniavus, aptepame grietinėle torto kraštus.
Dekoravimui jėgų neliko, todėl apibarsčiau trupiniais.
Dekoruoti galima šokoladu, trafaretais, gėlytėmis ir kitasi būdais. Papuoštą tortą laikome šaldytuve. Valgyti skaniausia po maždaug paros ir daugiau, tuomet lakštai geriausiai persigeria grietinėle.
Šaltinis: Supermamų forumas, Saldumynų subforumas, narės cipciukas receptas, už kurį jai labai dėkoju.

Moliūginiai biscotti

2008-10-25T15:20:00.005+03:00

Moliūgų sezonas, ar ne?
Nenorėdama atsilikti nuo moliūginio viruso, siaučiančio ne tik amerikietiškuose, bet ir lietuviškuose bloguose, šiandien siūlau Jums moliūginius biskočius.
Sakoma, žmonės eina iš proto dėl šių skanėstų, kurie tapo neatsiejama kavinių ir arbatinių desertų dalis Amerikoje. Tai sparčiai plinta ir Lietuvoje. Vero Cafe galima rinktis iš gal 5 skonių biskočių, bet kad kaina jų nedžiuginanti, tai taip niekad ir neprisiruošiau paragauti. O naminiai vis tiek skanesni.
Taigi, biskočiams reikės (šiek tiek adaptuota pagal el ise.com) :

2 puodelių miltų (kadangi tų amerikietiškų dar nenusipirkau, tai naudojau vidutinio dydžio puodelį arbatai);
1 puodelio cukraus (naudojau splendą);
1 a. š. kepimo miltelių;
1 a. š. cinamono;
1 a. š. medaus;
0,5 a. š. imbiero;
žiupsnis druskos;
2 kiaušiniai;
0,5 puodelio moliūgų piure*;
1 a.š. vanilinio cukraus (ar vanilės ekstrakto)

*Kaip pasigaminti moliūgų piure puikiai aprašė forelle. Aš šiam reikalui naudojau savo garų puodą.

Dideliame inde sumaišome miltus, druską, cukrų, kepimo miltelius bei prieskonius.
Kitame inde išplakam kiaušinius, moliūgų piure, vanilinį cukrų bei medų. Į miltų mišinį supilame moliūgų plakinį ir išmaišome (aš plakiau mikseriu, o po to maišiau šaukštu).
Kadangi tešla gana lipnoka, gerai išsimiltuojam rankas, dedam tešlą į kepimo skardą (būtinai patepam riebalais ar ištiesiam kepimo popieriumi, jei naudojam ne silikonį indą). Iš tešlos bandom suformuoti 15-20 cm ilgio ir maždaug 1 cm aukščio "kepaliuką". Kepame apie 30 min 180 laipsnių temperatūroje.

Iškepus atvėsiname (apie 20 min) ir supjaustome maždaug 1 - 1,5 cm storio riekelėmis. Jas susedame į skardą ir dar pakepam 150 laipsnių temperatūroje apie 15-20 minučių.
Iškepusius biskočius svarbu laikyti sausoje vietoje, kitaip jie praras trapumą.
Itin skanu su arbata.
P.s. galima apsivalgyti, juk riebalų beveik nėra :))

Padėkit

2008-10-23T19:19:00.000+03:00

Turiu kokius 7 kg lietuviškų vynuogių. Ką su jomis daryt? Laikas, kaip žinia , svarbus, tad lauksiu idėjų ir pasiūlymų :)

Trinta burokų sriuba su salieru

2008-10-20T10:11:00.003+03:00

Nemėgstu burokų. Tiesą sakant, netgi labai. Iš kur ta neapykanta kilo, sunku paaiškinti. Bet prisiminus darželio ir mokyklos laikų "tobuląjį" garnyrą - tarkuotus burokėlius su actu, nemaloniai nukrečia drebulys :))
Kadangi žinau burokų stebuklingąsias galias ir jų naudą raudoniesiems kraujo kūneliams, nusprendžiau, kad reikia bent kartais jų paragauti.
Vakar dienos pirmasis "prisijaukinimo" variantas - Trinta burokų sriuba su salieru. Turiu pastebėti, jog pavyko visai neprastai ir net mano skonio receptoriai įvertino gana tolerantiškai. Pasigirsiu, bet maniškis šią sriubą itin išgyrė (o jo skoniai receptoriai burokus toleruoja :) ).

3 nemažoms lėkštėms sriubos prireiks:

vidutinio dydžio buroko;
vidutinio dydžio morkos;
nedidelės bulvės;
pusės vidutinio dydžio saliero šaknies;
poros šaukštų vyno acto;
prieskonių (naudojau druską, čili, tarkuotą imbierą)
*dar įbėriau kelis avinžirnius, bet jie tikrai nėra būtini (tik užsilikę šaldytuve, o sunaudoti reikėjo...)

Daržoves supjaustom panašaus dydžio kubeliais, užpilam vandeniu, kad apsemtų ir verdam apie 30-40 min. Sutrinam blenderiu (kažin ar tai lietuviškas žodis) ir skanaujam. Aš pateikiau su moliųgų sėklomis ir ruginės duonos trapučiais.
Įprastam lietuviškam skrandžiui nepakenktų šaukštas grietinės.
P.s. sriuboje puikiai dera saldus ir aštrus skoniai. Kitą kartą gamindama dar įdėsiu obuolį.

Pokyčiai

2008-10-18T15:37:00.003+03:00

Pribrendo laikas keistis :)
Įkūrusi blogą, nesitikėjau sulaukti tiek pagyrimų ir kitų šiltų žodžių. Nenuostabu, kad norisi dar labiau tobulėti ir džiuginti jus išbandytais receptais bei dailiomis nuotraukomis (apie jas kiek vėliau).
Banalokas blog'o pavadinimas buvo visiškai spontaniškas ir pirmasis šovęs į galvą rašant pasisveikinimo įrašą. Taigi, didysis darbas Nr. 1 - naujas vardas.
Niekada negalvojau, kad gali būti taip juokinga, kurti įvairius žodžių derinius vis atsidūstant, jog lietuvių kalba neskamba taip gražiai kaip anglų (o gal tai tiesiog neįprasta mūsų ausiai). Patikėkit, kikenimo buvo nemažai vartant mano prenumeruojamus blogus, verčiant jų pavadinimus į lietuvių kalbą ir bandant prisišaukti mūzą.
Juokingiausi variantai:

Cooking is Medicine (angl. gaminimas - medicina)
Slow like honey (angl. lėtas kaip medus)
Chocolate & Zucchini (angl. šokoladas ir cukinija)
Everybody like sandwiches (angl. kiekvienam patinka sumuštiniai)
Use real butter (angl. naudok tikrą sviestą)

Besukant galvą, smagiai besijuokiant ir atmetant tokius variantus kaip "žirnis ir pupa", vis tik idėja kilo.

Didysis darbas Nr. 2 - blog'o skin'as. O ši užduotis tikrai ne itin džiuginanti. Po keletos nesėkmingų vakarų beieškant, pasiduodu ir kol kas lieku prie dabartinio varianto. Bet šis klausimas atviras ir bus sprendžiamas ateityje.

Didysis darbas Nr. 3 - dėžė fotografavimui. Dabar, kai kambaryje tamsu net dieną, prisiruošiu pasigaminti mini studiją mano lėkštėms ir patiekalams. Tikrai pasigaminsiu, pažadu (čia, kad nedingtų entuziazmas :)) ).

Taigi, metas šiokiems tokiems pokyčiams:)

P.s. jau pradėjau sudarinėti 2009 metų "receptinių" planų sąrašą. Kol kas ten puikuojasi sufle ir biscotti. Gal kas pasidalinsit savo planais?

Nuodėmingoji lazanija

2008-10-14T17:53:00.005+03:00

Kadangi jau kurį laiką mane apėmusi "žodžių nesidėliojimo į savo vietas" krizė, šiandien trumpai ir aiškiai apie baaaaaisiai skanų (anot namiškių) ir laaaabai nuodėmingą (anot manęs) patiekalą.
Lazanijas mėgsta ne vien Garfildai :)
Gaminau pagal manovirtuve.com receptą.

P.s. Pati dėl suprantamų priežasčių neragavau, bet planuose yra koks stipriai koreguotas sveikuoliškas lazanijos brolis su žiediniais ar briuselio kopūstais ir kininiais grybais. Someday..
P.p.s. Lazaniją silikoninėje formoje kepti patogu, bet išimti !? :)) Todėl kitą kartą gaminsiu užkepėlių indeliuose. Vargo gal daugiau, bet streso išiminėjant nėra :) Ir fotografijos, žinoma, atrodys dailiau.

Trinta cukinijų sriuba

2008-10-04T20:43:00.006+03:00

Ketvirtą savaitę šaldytuve stovintis gabalėlis cukinijos badė akis tiesiogine šio žodžio prasme :)) Reikėjo kažko imtis. Šiuo eksperimentu esu daugiau nei patenkinta. Niekad negalvojau, kad be papildomų riebalų galima pasigaminti tokią skanią, švelnią ir nė trupučio neprėsko skonio sriubą.
Skubu dalintis receptu 3 didelėms sriubos lėkštėms.

Trintai cukinijų sriubai prireiks:

apie 300 g cukinijos (pas mane buvo likęs trečdalis gana nemažos cukinijos);
5 nedidelių bulvių;
1 vidutinio dydžio svogūno;
1 vidutinio dydžio morkos;
poros skiltelių česnako;
sultinio;
šviežių bazilikų;
pipirų;
kitų mėgiamų prieskonių (jei norite).

Morką sutarkuojame, svogūną ir česnako skilteles supjaustome nedideliais kubeliais. Viską apkepiname keptuvėje (aš naudojau tefloninę, tai riebalų neprireikė. Kitu atveju galit dėti sviesto ar aliejaus).
Cukiniją nulupame, išimame sėklas, supjaustome kubeliais. Nuluptas bulves taip pat supjaustome kubeliais. Į sultinį (aš naudojau apie pusę litro) sudedame cukinijas, bulves ir užverdame. Verdame, kol bulvės suminkštėja. Tuomet suberiame svogūnus, česnakus bei morkas ir dar paverdame kelias minutes. Gardiname šviežiais pjaustytais bazilikų lapeliais, pipirais.
Viską sutriname blenderiu ir skanaujam. Pateikiau su puikia rugine skandinaviška ("Etnia") duona.
Skonis labai švelnus, kreminis. Toks apgaulingas "sūrio sriubos su grietinėle" skonis :)
Kartosiu tikrai ne kartą.

P.s. daržovių proporcijas galite keisti pagal tai, ką labiausiai mėgstat. Jei verdant sultinio bus per daug, tiesiog nupilkit. Man gaminant, pačioje virimo pabaigoje sriuba jau buvo tiršta, taigi, beliko ją sutrinti.

Mieliniai blynai

2008-10-04T12:21:00.003+03:00

Koks savaitgalio rytas be namuose gamintų pusryčių. Mielinių blynų skonį jau buvau pamiršusi. Šeštadienio rytas - puikus būdas jam prisiminti.

Mieliniams blynams prireiks (pagal Sonatiną):

1,5 st. persijotų miltų;
1 st. pieno;
1 kiaušinis;
10 g mielių;
2 š. cukraus;
žiupsnis druskos;
4 š. lydyto sviesto.

Pieną pašildome iki kambario temperatūros. Į jį sudedame kiaušinius, cukrų, druską, sutrupintas mieles ir gerai išplakame mikseriu. Beriame miltus ir gerai išmaišome. Galiausiai supilame lydytą sviestą ir išmaišome.
Uždengiame indą ir pastatome į šiltą vietą tešlai pakilti. Aš dėjau į 50 laipsnių šilumos orkaitę ir laikiau ten apie valandą.
Pakilusios tešlos permaišyti nereikia! Imame tešlą šaukštu, dedame į keptuvę ir kepam.
P.s. aš kepiau be riebalų tefloninėje keptuvėje, bet šie blynai linkę degti, todėl siūlau nesibaiminantiems riebalų, naudoti papildomai kepimui.
Skanavom su obuolių tyrele.

Riešutai karamelėje

2008-09-28T22:22:00.007+03:00

Jei ir jums kartais kyla mintis, jog reikia pasisaldinti gyvenimą. Tai - itin paprastas ir skanus būdas.
Riešutukai karamelėje (pagal davidlebovitz.com)
Prireiks:

140 g žemės riešutų;
100 g cukraus;
40 ml vandens;
cinamono, druskos, čili ar kitų prieskonių

Puode storu dugnu supilame riešutus, vandenį ir cukrų. Kai užverda, sumažiname ugnį iki vidutinės ir verdame reguliariai maišydami. Tai trunka apie 7-8 minutes.

Kai vanduo išgaruoja, cukrus ima kristalizuotis, riešutai tampa visiškai sausi. Nesustodami maišome toliau. Sumažiname ugnį.
Pamažu atsiranda karamelė. Maišome, kad riešutai kuo labiau ja apliptų.
Prieš pabaigą užbarstome prieskoniais. Atvėsiname ir skanaujam.
Mano pastebėjimai: Riešutus lengva prideginti, todėl svarbu neperkaitint. Jei ima kilti dūmai, patraukti puodą nuo ugnies, o jam kiek atvėsus, vėl kaitinti.
Skanaus :)

Pomidorų salsa

2008-09-22T11:20:00.005+03:00

Prieš porą savaičių apklausą apie tai, ką Jūs valgote pusryčiams paskelbiau neatsitiktinai. Buvo įdomu, kiek jums svarbūs pusryčiai ir ką populiariausia valgyti Lietuvoje.
Rezultatai nenustebino. Dažniausiai ant stalo pusryčių metu - sumuštiniai (37 proc.) ir košės (22 proc.). 14 proc. apskritai nepusryčiauja. O tai man, ir ypač mano skrandžiui :) , labai keista atrodo. Man pusryčiai - bene svarbiausias dienos maistas.

Šiandien pusryčiams buvo morkų duonelės su pomidorų salsa.
Adaptuota pagal elise.com
Jei nesugalvojate kur sunaudoti pernokusius pomidorus, šis receptas kaip tik. Salsa puikiai tiks ne tik pusryčiams, bet ir kaip padažas makaronams ar salotoms.
Prireiks:

2 vidutinio dydžio pomidorų;
1 čili pipiro;
3 česnako skiltelių;
1 a.š. druskos;
1/4 puodelio vandens (jei pomidorai stipriai sunokę, galima ir nedėti);
1 a.š. alyvuogių aliejaus;
šviežių baziliko lapelių.

Išpjauname pomidorų viršūnėles, supjaustom gabalėliais. Čili pipirą perpjaunam, išvalom sėklas ir susmulkinam. Česnako skilteles nulupam ir supjaustom. Bazilikus nuplaunam ir susmulkinam.
Pomidorus, čili, česnaką, druską, vandenį, bazilikus sudedam į blenderį ir sutrinam iki vientisos masės.
Pakaitinam aliejų keptuvėje, suverčiam šią masę ir ant mažos ugnies troškinam apie 10 min. Spalva iš šviesiai raudonos tampa žymiai tamsesnė.
Galima laikyti šaldytuve.